Juozas Aputis

Juozas Aputis (g. 1936 m.) - žymiausias 20 a. antrosios pusės moderniosios psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas. Jo kūrybos temos ir vertybinės nuostatos artimos Jonui Biliūnui. Savo kūriniuose Juozas Aputis iškelia šias vertybes: žmogaus jautrumą, mokėjimą įsijausti į kito kančią, nenorą jį įskaudinti ar paniekinti. Žmogaus jautrumas kyla iš intuityvaus suvokimo, kad kitam reikalinga pagalba. Tikrumo ir paprastumo pamokos gaunamos vaikystėje.

Skiriamasis Apučio veikėjų bruožas yra laiko pojūtis. Vaizduojamas kasdieniškas kaimo, rečiau - miesto žmogaus gyvenimas, o laikas - nuo vaikystės ir paauglystės, karo ir pokario metas iki dabar. Novelių žmogus bando išsiaiškinti egzistencijos prasmę per savo buvusią ir esamą patirtį.

VIena svarbiausių Apučio temų - žmogiškumo ir smurto susidūrimas. Atsvara smurtui yra žmogaus sugebėjimas nepabūgti, nenusilenkti, neparodyti silpnumo. Rašytojas dažnai pateikia ribines situacijas, kurių metu atsiskleidžia žmogaus būties trapumas.

Novelių pasakotojas yra aktyvus, subjektyvus, emocionalus. Jis vertina įvykius, svarsto problemas, išsako savo poziciją. Jis palaiko jautrų, nepaviršutinišką ir aktyvų žmogų.

Novelė "Dobilė"

Pavadinime slypi dvi novelės temos. Dobilė yra kaime gyvenančios motinos ir sūnaus maitintoja, svarbiausia kūrinio siužeto ašis. Paminėta data ir žodis „naktį“ nusako dramatišką lietuvių tautos padėti sovietiniais laikais.

Pradžioje kalbama apie nerimą, kurį kelia artėjanti audra. Realistiniai vaizdai turi potekstę, o vaizduojama erdvė - simbolinę reikšmę. Išskiriamos dvi erdvės: maža (etninė, sava) - tai kaimas, dobiliena, kiemas, ir didelė (svetima, nepažįstama), esanti toli už miško, kur bėgiais bilda traukiniai. Martynui pastarasis pasaulis (erdvė) yra svetimas, be to, jį gąsdina audra. Jis turi būti stiprus, nes reikia perimti mirusio tėvo vaidmenį. Dvasinę pusiausvyrą vaikui padeda išlaikyti atsakomybės jausmas ir buvimas su artimaisiais. Martynas bando mėgdžioti tėvo elgesį: ramina motiną, spaudžia jos ranką, bet vaiko žodžiai neturi tokios galios. Jis turi per daug įpareigojimų: slaugo motiną, rūpinasi Dobile, turi važiuoti į miestą duonos. Jis visko nespėja, todėl labai kremtasi.

Novelės kulminacija yra Martyno bėgimas per audrą į dobilieną (apginti mažojo pasaulio). Jis panašus į pasakų veikėją, kuris vienas kovoja su slibinu arba turi įveikti kliūtis. Per audrą vaikas tarsi subręsta.

Rašytojas šioje novelėje pateikia vaiko dvasinės brandos istoriją ir netiesiogiai skatina ugdyti valią, įveikti kliūtis, būti atsakingam.

Kitos novelės

  • „Autorius ieško išeities“
  • „Erčia, kur gaivus vanduo“
  • „Šunelis alksnio viršūnėje“
  • „Šūvis po Marazyno ąžuolu“
  • „Šviečiančios vilko akys“
  • „Praradimo aidai“

Nuorodos

 
Jei nenurodyta kitaip, šio wiki turinys ginamas tokia licencija: CC Attribution-Noncommercial-Share Alike 3.0 Unported
Recent changes RSS feed Powered by PHP Valid XHTML 1.0 Valid CSS Driven by DokuWiki