Istorija - mokslas, tiriantis visuomenės raidą, žmonijos praeitį.
Istorijos mokslo objektas - žmonės ir visa tai ką jie mąstė, kalbėjo ir darė nuo pat jų atsiradimo.
Istorijos šaltiniai - visi objektai, kaip nors susiję su žmonių veikla, tai yra visa tai, kas gali liudyti žmonijos praeitį (daiktiniai, rašytiniai, vizualiniai, garsiniai, lingvistiniai, gamybiniai, folkloriniai, kalbiniai - pagal žmonijos veiklos aspektus)
Pirminiai istorijos šaltiniai - atsiradę toje praeityje, kurią jie aprašo, liudija; tokie šaltiniai yra tiesioginiai aprašomų įvykių ar ištisos epochos liudininkai
Antriniai istorijos šaltiniai - tarsi ataskaitos apie praeitį, sudarytos tu žmonių, kurie gyveno po aprašomų įvykių (jie parėmė informaciją iš kitų šaltinių, nebūtinai pirminių)
Geneologija - giminių, šeimų istorijos, kilmės tyrimas.
Heraldika - herbų, kaip istorijos šaltinių tyrimas
Sfragistika - antspaudų tyrimas
Archeologija - materialinės kultūros liekanų tyrimas.
Epocha - momentas nuo kurio skaičiuojamas laikas arba kurį atitinka kintami dydžiai.
Amžius - laiko tarpas - 100 metų.
Ledynmetis - atšalimo laikotarpis, kai didelę žemės dalį dengė ledynas.
Pleistocenas - priš 2 mln. metų prasidėjusi ledynmečių era, trukusi iki 10 -12 tūkst. metų pr. Kr.
Kolocenas - nuosaikus klimato tarpledynmetis (dabartis)
Homo sapiens sapiens - protingasis žmogus (kromanjonietis), atsiradęs 100 000 m. pr. Kr. ir iki mūsų dienų.
Homo erectus - stačiasis žmogus (pitekautropas/beždžionžmogis), prieš 1,5 mln. m. (ūgis 1,5 - 1,7 m)
Austrolopitekas - gyveno prieš 5(6) mln. m. Afrikoje (1,2 - 1,5 m)
Neandartalietis - prieš 150 000 - 40 000 m. ledynmečio laikotarpiu. Išnyko prieš 40 000 - 35 000 m.
Akmens amžius - priešistorė skiriama į šį laikotarpį ir šis skirstomas į paleolitą, mezolitą, neolitą.
Neolitas - naujasis akmens amžius. Prieš 10 000 m. Artimuosiuose Rytuose. Europoje plinta nuo VI tūkst. iki III tūkst. pabaigos. (auginami javai, kepama duona, gyvena sėsliai, darbo pasidalinimas, plėtojasi amatai, prekyba, ryškėja turtinė nelygybė)
Diferenciacija - vienodas visumos skaidymasis, skirstimas(is) į daugiariopas, skirtingas formas ir pakopas; skirtumų ryškėjimas, iškilimas.
Civilizacija - istorijos raida ir žmonijos kultūra; tautos brandumo lygis, kenkrečios kultūros lygis.
Civilizacijos požymiai - miestai, raštas, valdžia, monumentalioji architektura, valdžia (valstybė)
Pirmosios civilizacijos - upių civilizacijos Afrikoje ir Azijoje (Mesopotamijoje, Egipte, Indijoje, Kinijoje)
Derlingasis pusmėnulis - teritorija apėmusi dabartinių Egipto, Libano, Sirijos, Jordanijos, dalies Irako teritorijos.
Imperija - monarchija arba valstybė, susidariusi užgrobiant kaimyninių šalų teritorijas, valdo imperatorius.
Despotija - vienvaldystės forma: visa valstybės valdžia priklauso vienam asmeniui ir remiasi kariniu biurokratiniu aparatu.
Mesopotamija - (iš graikų kalbos „tarp upių“) civilizacija gyvavo 8 (ar daugiau) tūkst. metų. Suklestėjo šumerų, asirų, babiloniečių civilizacijos.
Zikuratas - šventyklos, kelių aukštų laiptuoto pavidalo statiniai ant kalvos.
Semitai - semitų kalbomis kalbančių senųjų/pirmųjų civiliazijų tautos (akadai, asirai, žydai…)
Irigacija - sausų žemių drėkinimas, laistymas, norint išauginti arba padidinti derlių.
Dantiraštis - šumerų raštas ant molinių lentelių meldų lazdelėmis. 3500 m. pr. Kr.