Kultūrinės-kūrybinės industrijos

Kultūrinės-kūrybinės industrijos - meno ir verslo jungtuvės.

Kultūrą suvokiame kaip žmogiškosios patirties (siaurąja prasme – meno, plačiąja – visos) apibendrinimą ir išreiškimą tam tikromis formomis ir turiniu.

Audiovizualinių, literatūros, vaizduojamųjų, muzikos, etc. kūrinių kūrimas.

Industrija – daugiau ekonominė sąvoka, pirmiausia reiškianti didelio masto gamybą, taikomą masinei produkcijai.

Kultūrinė industrija yra kūrybos ekonomikos esmė. Tai yra tokia veikla, kuri randasi iš individo kūrybiškumo, gebėjimo bei talento ir kuri gali kurti materialinę gerovę bei darbo vietas per intelektinės nuosavybės kūrimą ir panaudą.

• Tai naujas ekonomikos sektorius, išryškėjęs postindustrinėje visuomenėje, kultūrai ir menui natūraliai suartėjus su rinka.
• Pasaulio ekonomiką, technologijas ir mokslą pradėjo labai smarkiai veikti kūrybiškumas ir kultūra.
• Kūrybos ekonomika (arba kultūros ir kūrybinės industrijos) – tai ekonomika, pagrįsta intelektine nuosavybe, kūrybiškumu, skaitmeninėmis technologijomis, kultūra, menu, verslumu, dizainu, žiniomis.
• Tokia sintezė leidžia kurti darbo vietas.
• Reikalavimo kurti masinę produkciją nėra, industrinis aspektas gali pasireikšti ir kaip kūrinių platinimas ar ekonominis efektas, o pati kūryba gali būti labai individuali ir vis tiek būti priskirta KI.

1. Žaliava: žmonės, jų protas, gebėjimai ir įkvėpimas.
2. Ekonominė vertė atsiranda iš individo, turinčio savo sugalvotą idėją.
3. Produktas, ekonominio proceso baigtis, yra intelektinės nuosavybės sukūrimas.

• kompiuterinių programų kūrimas ir kompiuterinės programos,
• dizainas platesniąja prasme,
• leidyba,
• televizija ir radijas,
• muzika,
• kinas ir videoprodukcija,
• reklama,
• architektūra,
• interaktyvieji žaidimai ir laisvalaikio programinė įranga, drabužių modeliavimas,
• atlikėjų menai ir amatai.

Naujų siaurų Europos rinkos nišų užpildymas originaliais produktais, nereikalaujančiais didelių investicijų ir technologijų, bet reikalaujančiais neįprasto kūrybiškumo ir tarptautinės sklaidos.

• Pripažinus kūrybines industrijas svarbia ūkio šaka, būtina pasirūpinti, kad taip jas vertintų ir švietimo sistema bei deramai garantuotų kūrybiškumo ugdymą. Svarbiausias mokymo proceso tikslas – puoselėti kūrybiškumo užuomazgas.
• Kitas itin svarbus momentas susijęs su veikla baigus mokslus. Pavyzdžiui, žmogus baigia dizaino, drabužių modeliavimo ar kitas meno studijas aukštojoje mokykloje.
• Tada jis ieško savo vietos pasaulyje ir nutaria imtis nedidelio kūrybinio verslo.
• Būtina suteikti tokiems žmonėms tam tikrų verslo įgūdžių ir žinių. Taigi reikėtų ne tik lavinti kūrybinius gebėjimus, bet ir ruošti kūrybiškus žmones verslui.

• Kūrybinių industrijų sektoriui būdingi du ypatumai:
  1. sektoriaus įmonės dažniausiai mažos; didelių įmonių pasitaiko retai. Veikia daugybė itin smulkių įmonių: jos auga, bet nebūna masiškos;
  2. kitų sektorių konkuruojančios įmonės nesiekia suartėti, o kūrybinio sektoriaus verslai linkę egzistuoti vienas greta kito, nes vieni kitus gali išmaitinti.
• Net ir konkuruojantys kūrybiniai verslai gali sėkmingai bendradarbiauti.
• Kūrybinių verslų įmonės linkusios kurtis viena šalia kitos.

• Ekonominė kūrybinių industrijų vertė išreiškiama mūsų sukurta intelektine nuosavybe.
• Jos apsaugojimas tampa lemiamu veiksniu, jei iš tokios nuosavybės norima sulaukti bent kokios ekonominės naudos.
• Pasirūpinti tinkama autorių teisių apsauga skaitmeninėje terpėje.
• Europos Sąjungos autorių teisių direktyva, dėl kurios buvo tiek ilgai deramasi, vis dar neratifikuota daugelyje ES šalių.

• Daugelis kūrybinių verslų įmonių negali pretenduoti į įprastus finansavimo šaltinius. Pvz.:
  • esate jaunas kūrybingas verslininkas. Pradedate savo nedidelį verslą, kurdamas interneto tinklalapius. Jums reikia nueiti į savo banką ir prašyti paskolos, kad galėtumėte pradėti verslą.
  • Jūs neturite kostiumo ir neryšite kaklaraiščio. Einate susitikti su banko darbuotoju.
  • Neturite jokio turto, kurį įkeitęs gautumėte paskolą. Jūs nė nenutuokiate, kas yra verslo planas.

• Viena iš problemų, kad kai kurių pagrindinių kultūros institucijų vadovai (tarp jų yra ir itin sumanių) vadovais tampa atsitiktinai, be jokio išankstinio parengimo.
• Būtina programa, pagal kurią būtų rengiami svarbių kultūros ir meno įstaigų vadovai.