20 a. pr. kuriasi Lietuvos valstybė. Jurgis Savickis (1890 - 1952) buvo aristokratiškos prigimties, visapusiškai išsilavinęs, mokėjęs lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, danų, italų, švedų kalbas. Pirmuosius apsakymus pradėjo spausdinti 20 a. pradžioje, o žymiausius trijų novelių rinkinius išleido trečiame dešimtmetyje.
Šis rašytojas yra 20 a. vakarų kultūros žmogus, moderniosios prozos atstovas, ekspresionistas. Jo novelės nuo tradicinės lietuvių prozos skiriasi savo tematika, pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi. Jis neretai rašo apie tolimų šalių miestus, kurortus, uostus, o kaimą vaizduoja miestiečio, menininko ar aristokrato akimis. Gyvenimas jam yra tarsi scena ar cirko arena, o žmonės - aktoriai, klounai, išėję į sceną atlikti kurio nors vaidmens. Jo novelių pasakotojas yra artimas personažams, todėl dažnai jo ir veikėjo mintys, požiūris susipina. Būdingas skeptiškas, net pesimistinis požiūris į žmogų, jo prigimtį.
Jurgio Savickio novelės trumpos, bet labai talpios. Savickis vadinamas koncentruoto žodžio menininku. Jis kuria asociatyvius vaizdus, kuriuos sudaro atsiminimai, trumpi dabarties vaizdeliai, išskirtinės detalės, kurias pasakotojas mėgsta ironiškai komentuoti. Vartoja įvairių terminų, sąvokų, svetimų kalbų žodžių, mėgsta humorą ir ironiją.
Šioje novelėje rašytojas vagį lygina su kunigu, paskui - su Kristumi, o kaimiečių elgesys - itin žiaurus. Vaiko poelgis - taip pat dviprasmis. Jis išlaisvina kankinamą žmogų (humaniška, krikščioniška), bet išlaisvintasis yra nusikaltėlis, apvogęs tėvą. Vaiko poelgis - impulsyvus, novelės pabaigoje jo nebedomina vagies likimas. Trumpame kūrinyje keliama etinė problema - vagis taip pat yra žmogus, kuris kenčia. Čia kalbama ir apie žmogaus vertybių išbandymą bei būties dviprasmiškumą. Šioje istorijoje nėra aiškaus vertinimo, vietomis jaučiame pasakotojo ironiją. Pasakotojas skeptiškai stebi, kaip jaučiasi veikėjas, atsidūręs neįprastoje padėtyje.