Reikšmingiausia iš Marcinkevičiaus dramos veikalų yra trilogija, kurią sudaro dramos „Mindaugas“ (1968 m.), „Mažvydas“ (1977 m.) ir „Katedra“ (1977 m.) Šioje draminėje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą kūrėsi Lietuvos valstybė, buvo ugdomas raštas bei menas.
Poetinėje dramoje „Mažvydas“ vaizduojamas 16 a., kai atsirado raštija lietuvių kalbą. Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, čia vaizduojamas kaip tautos interesų reiškėjas, didvydis ir kartu kankinys.
Pirmoje dramos dalyje jis yra Ragainės parapijos klebonas. Mažvydas špitolninkus (beturčius iš senelių prieglaudos) moko giesmių, po to kartu sodina Nemunu atplukdytą ąžuoliuką, kuris simbolizuoja stiprybę ir ryšį su Lietuva. Nemunas, kurį vadina „pykčio upe“, perskyrė Lietuvą į dvi dalis. Mažvydą kaip ir ąžuolą likimas nubloškė į kitą Nemuno pusę. Jis taip pat buvo „persodintas“, todėl atplukdytu ąžuolu taip rūpinosi.
Mažvydas ruošėsi įstiklinti langą, kad matytųsi Nemunas, kitas krantas ir dar toliau. Perkeltine prasme tai yra langas į pasaulį per knygą, žodį, kultūrą.
Pirmoje dalyje Mažvydas susitinka su jaunuoliu Kasparu, bandžiusiu perplaukti į Prūsijos pusę, skendusiu, bet išgelbėtu. Jaunuolis perduoda Mažvydui savo motinos žiedą. Tai - Marija, buvusi Mažvydo mylimoji („Dabar ir visados - Martynas“), todėl Mažvydas supranta, kad Kasparas - jo sūnus.
Antroje dalyje grįžtama į praeitį. Mažvydas Vilniuje, Rotušės aikštėje stebi vaidinimą, kuriame kritikuojama bažnyčia. Jį kaip eretiką uždaro Donininkonų vienuolyno požemiuose, iš kurių jį išvaduoja kunigas Radvila ir Marija. Šiuose požemiuose Mažvydas su kartėliu apmąstė savo lemtį.
Jis yra tartum mūsų kultūros didvyris ir kankinių simbolis. Mažvydas pasiryžęs kentėti ir aukotis žmonių labui. Išsigelbėjęs nuo Vilniaus inkvizitorių, pakviestas Prūsijos kunigaikščio į Karaliaučių, Mažvydas galėjo tapti vien religinių dogmų vergu. Taip neatsitiko. Ragainėje Mažvydas atlaidžiai žiūrėjo į savo tautiečių prisirišimą prie pagonybės, negriežtai baudė už aplaidumą bažnyčios atžvilgiu. Mažvydui svarbiausia - humanistiniai idealai: dorovė, švietimas, žmogiškumas.
Trčioje dalyje Mažvydą aplanko Vilentas - pusbrolis, kuris Karaliaučiuje rūpinasi lietuviškų raštų leidimu (protestantų kunigas). Jiedu kalbasi apie šio darbo svarbą. Šiame dialoge yra nusivylimo ir pesimizmo.
Mažvydas nori įsūnyti Kasparą, bet šis išdidžiai atsisako. Jaunuolį suima kareiviai, nes jis, pasirodo, nužudęs Ariogalos tijūną, keršydamas už motinos, apkaltintos raganavimu, mirtį. Taigi Mažvydas, nusipelnęs tautai reikšmingais darbais, pasirodo buvo palikęs pražūčiai savo mylimąją, o dabar nepajėgė išgelbėti sūnaus.
Epiloge Mažvydas moko skaityti iš katekizmo, sudėti pirmą žodį „Lietuva“.
„Mažvydas“ - tai poetinė drama, kurios tekstas eiliuotas, veiksmas komponuojamas laisvai, jaučiama pakili intonacija, vartojami daugiareikšmiai įvaizdžiai, simboliai. Mažvydas - kilni asmenybė, suvokianti savo pašaukimą ir tam tikslui aukojanti savo gyvenimą. Mažvydas jaučia nutautėjimo grėsmę, todėl puoselėja lietuvišką žodį. Šį darbą apsunkina protestantų ir katalikų konfliktas, pagonybės ir krikščionybės susidūrimas. Pagrindinis šios dramos konfliktas yra žmogaus pareigos, aukojimosi aukštiems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas.