Sigitas Geda poezijai nekelia didelių tikslų, nes, pasak rašytojo, ji jau yra sukurta, o poetas tiesiog savaip perteikia pasaulį. Beje, poezija neturėtų spręsti visuotinių klausimų, o parodyti ir išryškinti tam tikras detales, priversti pamatyti pasaulio stebuklingumą, gaivališkumą. Poezija yra užšifruoti ženklai, kurių tikslas būti nuorodomis į tikrovę, realybę, realius daiktus, taip suteikiant jiems amžinybę. Tokį Gedos požiūrį į poezijos paskirtį matome eilėraštyje „Ars poetica“. Trečioje ir ketvirtoje strofose kaip tik ir parodoma, kad poezija turi atskleisti pasaulio grožį („ar būna sielai kur gražiau, / apmirus gamtai ir sustojus / jos judesiams“, „dabar staiga atgyti ima / nuo tos melodijos tyros“, „Kažkur pačioj gilybėj slypi / tos grožio sėklos ir daigai“).
Be to, šiame eilėraštyje matome, kad poetui kūrybinis aktas yra kančia:
bet, palytėta žemės vėjo, suskilo, aižėjo kaip molis didžioj kaitroj, dabar miruolis aš laukiu savo valandos sudėti rankoms ant lentos.
Tačiau eilėraščio pabaigoje matome, kad kūryba poetui turi suteikti ir džiaugsmo, nes jam skaudu, kad ilgai negalėjo kurti:
o man skaudžiausia – pasakyti bent puse lūpų apie didį pasaulį, kurs aplinkui žydi, aš nemokėjau taip ilgai.
Sigito Gedos kūryboje žaidžiama gamtos, kalbos ar apskritai jokios reikšmės neturinčiais garsais, taip norint pabrėžti žmogaus pirmykštę prigimtį (kai žodžių dar visai nebuvo), jo artimą santykį su gamta. Taip pat šitaip bandoma ieškoti žodžio kilmės, taigi poetui svarbi etimologija. S. Gedos kūryboje realybės detalės susipina su autoriaus asmenine patirtimi, mistiniu pasauliu, istorija. Su šventumu susiję teiginiai maišomi su piktažodžiavimu, buitine kalba. Poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką, kitų lietuvių autorių kūrybą, Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją pagonišką lietuvių ir senovės civilizacijų mitologijas, taigi jo kūryba intertekstuali. Taip pat netradicinė ir eilėraščių forma – kai kurie primena rombus ar kitas figūras, yra fragmentiški, avangardiniai.
S.Gedos kūryboje lyrizmas pasireiškia ne raiška, t.y. ne pakiliais žodžiais, dramatizmu, įtampos kūrimu, kas, pavyzdžiui, labai būdinga S.Nėries kūrybai, o pačia situacija, kuri dažniausiai yra kuriama kasdieninės plotmės detalėmis ir yra gana artima daugeliui. Dažniausiai S.Gedos eilėraščiuose jaučiami sentimentai praeičiai, pasaulio laiko kaitai, žmogaus būties laikinumui. Lyrizmą poeto eilėraščiuose kuria groteskas, kuris tarsi apeliuoja i skaitytojo jausmus, taip pat kontrastas, paradoksas bei žaismingumas, kuris kartais sukelia daugiau jausmų nei pompastiškos frazės.
Gedos eilėraščiai daugiaklodžiai, juose susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis. Poetinis laikas ir erdvė nerealūs ( Mitinis laikas, praeities laikas, Antikos ženklai, Biblijiniai motyvai susipina su dabarties ženklais). Erdvės ypatumai: vanduo, žemė, ugnis (pagoniškieji motyvai.). Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti paties autoriaus kaukę, gali kalbėti kito žmogaus vardu, gali būti ir poetinio pasakojimo veikėjas ir pasakotojas. Eilėraščiai proziški, juose yra lyrizmo. Tekste nėra asmeniškumo, nėra kalbama tik apie tai, kas budinga lyriniam subjektui. Miliauskaitės kūryboje lyrinis subjektas yra artimas pačiai autorei. Poezijoje kalbama apie vaikystę, praleistą prieglaudoje, paauglystę. Randami sapno, labirinto motyvai. Eilėraščiuose galima įžvelgti laiko cikliškumą ( pavasaris, vasara, ruduo, žiema). Viskas, kas išsidėstę erdvėje (vaizdai, daiktai),yra tam tikrame laike. Lyrinis subjektas pabrėžia greitą laiko tėkmę. Iš pradžių jį regime vaiką, o čia jau gali būti jis paaugęs. Laiko horizontą keičia konkretūs vaizdai (ežeras, bažnyčia).
Galime rasti sąmoningą iššūkį gramatikai, mėginimo atkurti pirmykštį kalbos gausmą, kalbos papildymo piktograma(rink. Babilono atstatymas, Jotvingių mišios, Skrynelė dvasioms pagauti).
– pra – tiurkų ir pra – indo – europiečių – fonemos – neutralizuojasi – pamirštuos – amžių išardytuose – šifruos – Takas per dangų – imliausia visatos metafora – Dievo upė – žmonijai nusmukus – suskilo į Paukščių (taką) ir Pieno (taką) – esmėj – tasai pats – apie neišpildomus norus – juk sakome – paukščių pieno – tau trūksta – žmogau –
Žvirbliakarklis kalba karklui, karklas žvirbliui kalba – ką? Žvirblis žvirbliui kalba aklas, karklas vandeniui, – bet ką? Laikas kartis, kalba karklas, karklas vandeniui – bet ką? Paukšteliams, skriejantiems palei pat vandenį, palei tiesų vandens veidrodį atsispindi jie patys, vanduo yra linija jiems laikytis, dvigubas jų skridimas yra skrydis, nešantis baltąją gelmę su savimi, savęsp. Ar jų posūkio krypsnis yra jų mirtis? Baltoji gelmė, baltoji gelmė, – teliuskuoja vanduo kibire, kurį aš nešu, save patį semdamas, sodams ir daržams išpildamas. Baltoji gelmė, – moja man pilkalnis, vienuolynas, bažnyčia, užburti savo vaizdo vandenyje
Paukščiai turi ūžiančias girias Ir padangių šventyklas suras, Žuvys turi vandenis švarius, Atsispindinčius medžius, taurius Jų šešėlius, – šlama lapija, Kiek spalvų ir atspalvių joje! Gieda paukštis, nardo lydeka, Lyg kalbėtų mums sava šneka, Lyg bylotų savo giesmėmis, Ar draugaut norėtų su mumis, Eiti, skristi arba plaukt drauge, – Kur vieni mes būtum beplaukią? Viską jaučia paukštis ar žuvis, Tik ištart nemoka mums, išvis Jie nemoka pasakyti mums, Kad vanduo ar oras susidrums, Kad sutems ar saulė patekės, Kad numirti ar užgimt reikės. Mes – už juos kalbėti pašaukti Žemei, saulei, vasaros nakty Pašaukti kalbėti, apsakyt Dangų, žemę, žvaigždę, jos akis, Tas rugių, rudų gėlių spalvos, Kaip ir mūsų – markstosi vos vos, Regi paukštį, skriejantį toli... Mano broli, džiūgauti gali! Mums kalba ir judesiai duoti, Kad stebėtųs dangūs per aukšti, Kad išreikšt galėtume jausmus, Pavaizduoti tėviškę, namus Tėvą motę, pusbrolius, save, Žuviai plaukiant vandenų srove. Tie vaizdai ir muzika – seni – Danguje ir žemėj, vandeny.