Vieno talentingiausių 20 a. rašytojų V. Mykolaičio - Putino romanas „Altorių šešėly“ išleistas 1933 m. Tai pirmasis meniškai brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje. Romane vaizduojamas sudėtingas, įvairiapusis žmogaus charakteris konkrečioje aplinkoje, konkrečioje istorinėje laiko atkarpoje. Personažų poelgius motyvuoja gyvenimo aplinkybės, jie yra psichologiškai įtikinami. Dėmesys vidiniam pagrindinio veikėjo Liudo Vasario pasauliui, analitinis pasakojimo pobūdis leidžia romaną laikyti psichologiniu ir intelektualiniu.
Romaną sudaro trys dalys: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“ ir „Išsivadavimas“.
Romane daugiausia vietos skirta dvasinei Liudo Vasario istorijai atskleisti. Išoriniai įvykiai, santykiai su kitais veikėjais yra tik dingstis vidiniams Vasario pasikeitimams. Jis yra dideliu talentu apdovanotas žmogus, kuriam svarbiausia - susivokti ir apsispręsti, kurį kelią - kunigo ar poeto - rinktis.
Liudo Vasario kūrybinis kelias, jo poezijos evoliucija, artimi paties Putino poezijos raidai. Vis dėlto, Liudą Vasarį reikėtų laikyti pirmiausia rašytojo sukurtu literatūriniu personažu.
Romano pasakotojas žvelgia iš visažinio perspektyvos ir nuolatos komentuoja bei analizuoja personažo poelgius bei išgyvenimus. Pasakotojas stengiasi būti objektyvus, tačiau dažnai juntama, kad jis pritaria Vasariui, užjaučia jį ir teisina. Kartais pasakotojas susitapatina su pagrindiniu veikėju, tuomet geriau atskleidžiami žmogaus išgyvenimai, dvasiniai konfliktai.
Kiekvienoje romano dalyje yra vienas pagrindinis moters charakteris: pirmoje - Liucija, antroje - baronienė, o trečioje - Auksė.
Romano stilius būdingas realistinei prozai. Jis aiškus, tikslus, rašytojas atidus detalėms, vengia žodžio puošnumo.
Antroje romano dalyje „Eina gyvenimas“ veiksmas apima vienerių metų laikotarpį. Vasaris atsikrausto į Kalnynų parapiją, susipažįsta su naujais žmonėmis, tačiau daug kuo nusivilia. Jam nepavyksta būti geru kunigu. Jam nepriimtinas kunigas Platūnas, besirūpinantis ūkiu, ir kunigas Stripaitis - prekyba, visuomeniniais reikalais. Vasaris nesuartėja su paprastais žmonėmis, tačiau bando grįžti prie kūrybos, <…>. Jo akiratį plečia baronienė Rainakienė, kuri ugdo Vasario savigarbą, skatina atverti jausmus ir aistras.
Trečioje dalyje Vasaris po 10 metų grįžta iš Vakarų Europos labai pasikeitęs ir stengiasi išvengti kunigo pareigų, daugiau reiškiasi kaip rašytojas. Naujoji draugė Auksė paskatina kovoti prieš asmenybės dvilypumą. Grįžęs iš užsienio Liudas pamato, kad kunigytė gali pražudyti žmogų, ir jaučia, kad jam tai p pat gresia dvasinė katasrofa.Su kunigais susietas savo darbu, pasaulėžiūra ir materialine padėtimi, jis nesiryžta iškart nutraukti ryšių. Be to, bijo įskaudinti tėvus ir prarasti, kaip pats mano, geriausias, per kunigystę įgytas asmenybės savybes - gebėjimą dėl idealo išsižadėti gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą.