Laimė – kiekvieno žmogaus siekiamybė, gyvenimo tikslas. Bet kaip žinoti, jog jau pasiekei laimės? Juk žmogus kuo daugiau gauna, tuo daugiau jam reikia: sumanęs, kad laimingas bus tuomet, kai išgarsės savo šalyje ir pasiekęs to, jis užsinorės būti žinomas visame pasaulyje, kol galiausiai supras, kad vis tiek yra nelaimingas, nes jam dar kažko trūksta. Tai, galbūt, tokio žmogaus tikslas yra ne būti laimingu, o būti garsiu ir turtingu, o tokiomis sąlygomis juk laimė turėtų pati ateiti?.. Ar mūsų laimė susijusi vien tik su materialinėmis gėrybėmis ir fiziniu malonumu, ar visgi tai yra kur kas subtilesnis reiškinys, kuriam pasiekti reikia ne tik pinigų, bet ir išminties? Tokie klausimai keliami nuo seniausių laikų, deja, net ir šiais laikais žmonių, kurie laiko save laimingais, yra mažuma. Mažai laimingųjų buvo ir Senovės Atėnuose, tačiau ten gyveno Epikūras, kuris pasiryžo imtis laimės paieškų ir pasidalinti savo patirtimi su kitais.
Epikūras buvo graikų filosofas, platoniko Pamilo ir Demokrito šalininko Nausifano mokinys, buvo įkūręs mokyklas Mitilėnėje ir Atėnuose. Jis gyveno 341–270 m.pr.Kr., didžiųjų neramumų laikotarpiu, kuris pranašavo neišvengiamą graikų pasaulio saulėlydį. Epikūro jaunystės laikais susiformavo galinga Aleksandro Didžiojo imperija. Brandos metais jis buvo tos didžiosios imperijos žlugimo ir įnirtingos kovos dėl valdžios pasidalijimo liudininkas. Filosofo gimtinė Atėnai buvo siaubiama svetimšalių, kamuojama vidinių vaidų, politinių perversmų, vergų maištų. Karo žiaurumai, žmonių kančios ir siaubingas dekadansas Epikūrą pastūmėjo atsiriboti nuo visuomenės ir politinės veiklos, didžiausią dėmesį skirti individui, ieškoti gėrio ir iš jo kylančios taip trokštamos laimės apraiškų.
Pasak Epikūro, pirmiausia, ką turi padaryti laimės siekiantis žmogus, - tai išsivaduoti iš baimių. Pirmasis barjeras yra dievų baimė, baimė būti nubaustam už savo poelgius. Mitas, jog dievai yra visagaliai, valdantys visą pasaulį ir nulemiantys kiekvieno žmogaus likimą, žmogų padaro bevertį ir nesavarankišką, jis yra priverstas visą gyvenimą save menkinti ir nusižeminti prieš tariamai visagales būtybes. Epikūras neneigė dievų egzistavimo, tačiau griežtai pasisakė prieš jų įtaką žmogaus gyvenimui. Tai paaiškino tuo, jog dievai, būdami visagaliais, nepanaikina blogio pasaulyje. Vadinasi, jie arba negali to padaryti, kas reiškia, jog jie iš tikrųjų nėra visagaliai, arba nenori, kas reikštų, kad dievai toleruoja blogį, todėl nėra geri. Bet kadangi Epikūras dievų pasaulį laikė gražaus, dorovingo ir svarbiausia laimingo gyvenimo etalonu, tai dievai negalėjo būti nei negeri, nei nevisagaliai. Iš to seka, kad dievai visiškai ne įtakoja žmogaus gyvenimo, o yra tik pavyzdys nelaimingiems žmonėms.
Išsilaisvinęs iš dievų baimės ir nustojęs maldauti dievus to, ką pats gali pasiekti, žmogus dar turi įveikti mirties baimę. Svarbu, jog žmogus suprastų, kad esame, kol gyvename, o kai nustojame gyventi, kai mirštame, mūsų jau nebėra nei materialiame pasaulyje, nei kokioje nors kitokioje erdvėje. Pomirtinio pasaulio nėra, neegzistuoja nei rojus, nei pragaras, todėl žmogui nereikia rūpintis, kas bus po mirties, nes po jos nebus nieko, žmogus išnyks ir vienintelis jo palikimas šiame pasaulyje bus tik jo nuveikti geri darbai. Taigi žmogus turi rūpintis ne pomirtine gerove, bet siekti laimės, kuria galėtų mėgautis būdamas gyvas.
Svarbiausia, Epikūro manymu, yra suvokti, kad laimingas žmogus yra pats savo gyvenimo šeimininkas, jis pats reguliuoja savo likimą, yra laisvas pasirinkti kelią, kuriuo eis. Ar tas kelias bus geras, ar blogas, priklausys tik nuo paties žmogaus, todėl jo pasirinkimo pasekmė, rezultatas, bus arba laimė, arba kančia. Už blogą pasirinkimą, tai yra, blogą poelgį, jo niekas nebaus, tiesiog žmogus turės galimybę ištaisyti savo poelgį kitą kartą elgdamasis geriau. Todėl labai svarbu, kad žmogus prisiimtų atsakomybę už visus savo poelgius, suvoktų, ko reikia trokšti ir ko vengti. Tam reikia išminties, kurios pasiekti gali padėti filosofija, nuolatinis savo pasirinkimų ir poelgių analizavimas.
Tačiau aplink žmogų yra daugybė pagundų, kurias sukelia civilizacija. Epikūras teigė, jog laimė yra gėris, o gėris – tai malonumas. Tačiau besaikis malonumo troškimas, kuris ypač būdingas visko pertekusiai miesto visuomenei, negarantuoja laimės, nes kaip jau buvo minėta anksčiau, kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori. Todėl labai svarbu tramdyti savo aistras ir nepasiduoti savo juslėms, nes akimirkos džiaugsmas vėliau gali pavirsti skausmu ir kančia. Taigi gyvenime reikia remtis savo protu ir prieš pasirenkant ką nors, gerai apgalvoti, kas bus, jei tai pasirinksiu ir kas, jei nepasirinksiu, ir kam to iš viso reikia. Reikia rinktis tik tai, kas keltų laimę ilgą laiką, o ne tik akimirką. O apskritai, tai reikia laikytis saiko, to dar Aristotelio aukštinto „Aukso viduriuko“. Laimė nėra nei malonumų vaikymasis, nei marinimasis, nes savęs apribojimas taip pat turi ribas, o kas jas peržengia, susilaukia to paties, kaip ir žmogus, kenčiantis dėl apsiribojimo stokos.
Norint būti laimingam reikia siekti ne tik malonumo, bet ir vengti skausmo. Tačiau tai nereiškia, jog Epikūras skatino žmones būti bailiais ir bėgti nuo sunkumų. Anaiptol, jis ragino drąsiai susiremti su kančia ir ją valdyti. Žinoma, visiškai skausmo iš gyvenimo pašalinti neįmanoma, tačiau žmogus savo ištvermės ir valios dėka gali jį įveikti ir būtent tai, pergalė prieš blogį, suteiks malonumo ir laimės.
Tačiau kyla klausimas, kaip toks į save susikoncentravęs „laimingas“ žmogus turėtų elgtis visuomenėje. Ogi čia atsiskleidžia Epikūro suformuota „etinė išmintis“. Kiekvienas laimingos visuomenės narys privalo elgtis vienas su kitu taip, kaip norėtų, kad su juo elgtųsi. Žmogus turi gyventi santarvėje su aplinkiniais, būti naudingas ir tolerantiškas visuomenei, padėti tiems, kurie to verti. Jis privalo galvoti ne vien tik apie save, bet ir apie kitus visuomenės narius, palaikyti tarpusavio bendradarbiavimą, kovoti už teisingumą. Teisingoje visuomenėje atsiranda sąlygos didžiausiai vertybei, bičiulystei, atsirasti. Tai yra abipusė santarvė ir pasitikėjimas, kas ir leidžia žmonėms pasijusti laimingiems.
Pats Epikūras, savo filosofijos dėka, turėjo labai daug bičiulių ir ištikimų savo pasekėjų. Būtent jie ir išsaugojo atmintyje mokytojo kalbas ir, laikydamiesi jo nurodymų, nuolat sau kartodavo, jog dievybė nėra baisi, jog mirtis yra neišvengiama, jog visa, kas gera, nesunkiai pasiekiama, o kas bloga, nesunkiai pakeliama.