Fašistai Italijoje į valdžią atėjo 1922 m. nerinkiminiu būdu (bandė padaryti perversmą, bet jiems valdžią tiesiog atidavė).
Italijos užsienio politikos agresyvumas
Tik atejes i valdzia Musolinis laikesi savarankiškos ir gana taikios užsienio politikos, paremtos „draugystes ir širdingumo bendradarbiavimo‘‘ su greitomis šalimis paktais, prekybos sutarimais. Italija 1934m. parėmė Austrijos nepriklausomybės šalininkus ir sutrugdė Hitleriui ją prisijungti. Bet vėliau Musolinio užsienio politika agresyvėjo, nes dučė siekė sukurti imperija ir viešpatauti Viduržemio jūroje. 1935m. italų kariuomenė įsiveržė į rytų Afrikoje esančia Epiotija – atsilikusia ir silpna feodalinę falstybe. Italai, gimkluoti modernia technika, greitai sutriuškino epiotus, o jų šalį paverte kolonija.
Pilietinio karo Ispanijoje metu Musolinis su Hitleriu aktyviai rėmė franko šalininkus. 4-ojo dešimtmečio antrojoje puseje jis nuolat palaike Hitlerio politiką ir tuo užtikrino Vokietijos paramą. 1939m. balandžio mėnesi italų italų kariuomene užėmė Albaniją.
Vykdydamas agresyvia politika, Musolinis vis labiau turėjo remtis Hitleriu ir suarteti su Vokietija. 1936m. šios šalys pasirašė sutartį del įtakos sferų pasidalijimo Europoje. 1936m., papildant ankstesnius susitarimus, tarp Vokietijos ir Italijos buvo buvo pasirašytas karinės ir politinės sąjungos susitarimas – ‘‘Plieno paktas‘‘.
Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti - totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą. Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų „skriaudų jausmą“, įvedė griežta organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijąmą vado autoritetą.
Fašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 10 29 Italijos karalius pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo koalicinė, o taip savo kalboje Musolinis pasakė „mums reikia visiškos valdžios ir mes patys prisiimam visą atsakomybę“. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų. Užsitikrinęs armijos, bažnyčios, karaliaus bei įvairių partijų pritarimą, Musolinis pradėjo griauti liberaliąją parlamentinę Italijos valstybės santvarką. Musolinis pasiekė, kad vykdomoji valdžia pasidarytų aukštesnė už įstatymų leidžiamąją. Ekonominę politiką fašistai grindė „produktyvizmo“ principu. Valstybė nutraukė subsidijas nerentabilioms įmonėms ir pramonės šakoms, uždėjo pelno mokestį žemdirbystės ūkiams. Musolinio užsienio politiką, pagrįsta gretimu šalių raminimu „draugystės ir širdingo bendradarbiavimo paktais“, prekybos susitarimu. Italijoje įvedus Musolinio diktatūrą buvo uždraustos visos kitos partijos. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, įmonininkų ir darbininkų ginčus sprendė valstybė.ji taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūros ir mokslo veiklą. Teisingumo organai neteko savarankiškumo ir tarnavo diktatūrai.
====== Benitas Musolinis ======
(Musolinis su Hitleriu priima paradą vizito okupuotoje Jugoslavijoje metu) Benito Amilcare Andrea Mussolini (Benitas Musolinis; 1883 m. liepos 29 d. – 1945 m. balandžio 28 d.) – italų politikas, Italijos fašistų lyderis, diktatorius nuo 1922-10 iki 1943-07-24. Jaunystėje pasinėrė į politiką, žavėjosi anarchizmu, vėliau tapo vienu iš socialistų partijos vadovu. Skaitė Frydricho Nyčės ir Karlo Markso veikalus. Buvo išsilavinęs, talentingas žurnalistas, geras oratorius, rašė eilėraščius, laisvai kalbėjo vokiškai. Už raginimus Italijai stoti į Pirmaji pasaulinį karą pašalintas iš socialistų partijos. Išeidamas pareiškė, kad jam niekas neatims teisės „likti pirmose kovotojų dėl socializmo gretose“. Skambios frazės buvo Musolinio silpnybė. Pas socialistus jis nebegrįžo ir prisijungė prie fašistinio judėjimo. 1922 m. spalio mėn. Musolinis pradėjo valdyti Italiją ir ten sukūrė fašistinę santvarką, tapusia idealu daugelio šalių fašistams. Jam valdant buvo panaikintos visos demokratinės laisvės ir teisės, už politinius įsitikinimus imta persekioti ir žudyti žmones. Nuverstas 1943 metais. 1945 m. balandžio 26 d. komunistų partizanai sučiupo B. Musolinį su meiluže Clara Petacci, o po dviejų dienų pagrindinėje Milano aikštėje juos abudu pakorė.