Rašybos ir skyrybos mokymasis

Remiamasi Algimanto Urbanavičiaus tinklapiu.

Kad rašybos mokymasis būtų sėkmingas, reikalingos kelios sąlygos:

Besimokantieji privalo suvokti leksinę žodžio reikšmę, pvz.:

• ražas – „be lapų, sausas virbas; nudilusi be lapų vienų virbų šluota, nupjauto javo šiaudo galas“;
• rąžytis – „ištiesti rankas ir kojas, ilgiau nejudėjus, raivytis“,
• ręžti – „įtempti kūną ar jo dalies raumenis“;
• rėžti – „aštriu įrankiu dalyti, pjauti“.

Tik suprasta leksinė žodžio reikšmė neleis tų 4 minėtų žodžių priskirti vienai kuriai rašybos taisyklei.

Iš aukščiau pateiktų pavyzdžių ryšku, jog šaknyje glūdi leksinė žodžio reikšmė, kurios suvokimas leidžia be klaidų parašyti tą žodžio dalį. Priesagų, galūnių, priešdėlių rašybos taisyklių neįmanoma taikyti praktiškai, neskiriant tų reikšminių žodžio dalių. Priešdėlio radimas žodyje beveik nekelia sunkumų besimokantiems. Sunkiausiai sekasi nustatyti galūnę, pvz., šakose, akmenyje, neštųsi, mokymąsi, gerajam, pirmąsias, eitumėte, bąlančiuosiuose. Tad būtina įsidėmėti, kad galūnę turi linksniuojamieji, asmenuojamieji arba tik giminėmis, skaičiais kaitomi žodžiai. Žodžio galūnė randama kaitant žodį: ta dalis, kuri kinta, ir bus ieškomoji morfema. Tiesa, dvi asmenuojamosios formos – būsimojo laiko trečiasis asmuo (eis, neš) ir liepiamosios nuosakos vns. II a. (eik, bėk) – galūnės neturi.

Taisyklingai rašyti trukdo ir neišmanymas, kiek ir kokių priesagų turi žodis. Pvz., žodyje kūryba yra priesaga, prasidedanti balse, todėl daiktavardis padarytas iš būt. k. l. veiksmaž. kūrė ir turi ilgą šaknies balsę; sūpavimas – paskutinė žodžio priesaga -im-, kuri jungiama prie I ir II asmenuotės veiksmaž. būt. k. l. kamieno (sūpavo); to veiksmažodžio bendraties (sūpuoti) priesaga ir pati žodžio reikšmė (reiškia lėtai trunkantį veiksmą) rodo, kad pamatinio žodžio (supo) šaknies balsė pailgėjusi.

Būtina gebėti sparčiai ir nepastebimai pačiam sau, t. y. suautomatintai, atpažinti visas kalbos dalis, pvz., formavimas, pustymas (daiktav.), krosnin (priev.), raštuotas, saulėtas (būdv.), važiuotas, girdėtas (dalyvis) ir t. t. Reikia mokėti suautomatintai nustatyti ne tik visas kalbos dalis sakinyje, bet ir skirti kai kuriuos jų morfologinius požymius:

• bendrinius ir tikrinius daiktav.; veiksmažodinės kilmės paprastuosius ir sangrąžinius daiktav.; vienaskaitinius ir daugiskaitinius daiktav.;
• kiekinius ir kelintinius skaitvardžius;
• santykinius ir nežymimuosius įvardžius;
• įvardžiuotines būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių, dalyvių formas;
• bevardę būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių, dalyvių giminę;
• būdvardžių, prieveiksmių laipsnius;
• pagrindines veiksmažodžių formas, asmenuotes, nuosakas, laikus (jei turi);
• išvestinių veiksmažodžio formų (dalyvių, padalyvių, pusdalyvių) rūšis, laikus;
• sangrąžinius veiksmažodžius ir dalyvius.

Be abejo, reikia mokėti gerai linksniuoti ar asmenuoti žodžius.

Tam tikrų sąlygų reikia ir norint sakiniuose tinkamai sudėti skyrybos ženklus:

Reikia suvokti sakinio prasmę:

• „Jonas, atsisveikinęs su draugais, nužingsniavo aikštės link“ (Nuėjo vienas)
• „Jonas atsisveikinęs su draugais nužingsniavo aikštės link“ (Su kažkuo atsisveikino ir nuėjo su būriu draugų).

Suvokta mintis, kas norima pasakyti, padės nustatyti tinkamus skyrybos ženklus ir jų vietą sakinyje.

Reikia gerai skirti kalbos dalis, ypač būdvardžius ir veiksmažodines formas (įvairių linksnių ir laikų dalyvius, padalyvius, pusdalyvius), santykinius įvardžius, sujungiamuosius ir prijungiamuosius jungtukus, prielinksnius, dalelytes.

Reikia mokėti skirstyti sakinį žodžių junginiais.

Reikia mokėti sklandžiai nagrinėti sakinio dalimis, sutartiniais ženklais pabraukiant veiksnius, tarinius ir t. t. (Apie sakinio ir kalbos dalių painiojimą negali būti nė kalbos.)

Reikia suprasti sintaksinių terminų reikšmes ir įsidėmėti jų pavadinimus: priedėlis, išplėstiniai pažyminiai ir aplinkybės, tikslinamoji aplinkybė, vienarūšės sakinio dalys su apibendrinamuoju žodžiu, įterpinys, sudėtinis sujungiamasis, prijungiamasis sakinys, kreipinys.

Pedagogai ir psichologai teigia, jog būtina lavinti ne tik regimąją, girdimąją (klausydamiesi įsidėmi taisykles, pavyzdžius) atmintį, bet ir motorinius rankos pojūčius ir kalbos padargų veiksnius. Pastebėta, kad rašantysis, nebeatsimindamas vieno ar kito žodžio rašybos, kelissyk užrašinėja jį ant lapelio ar net vedžioja žodį pirštu ant suolo, ore, kol judesiai atgamina tinkamą ortogramą, t. y. teisingą raidę. Tad kartais prasminga žodį ar jų grupę labai tvarkingai, neskubant, net pasigėrint pačiu rašymo procesu, perrašinėti gana daug kartų. Pastebėta, kad moksleiviai padaro daugiau klaidų, kai rašo sučiaupę lūpas.

Labai svarbu išmokti taisyklingai nurašinėti nuo knygos:

1. garsiai (tyliai krutinant lūpas) perskaitomas sakinys ar žodis,
2. įsigilinama į sakinio (žodžio) prasmę,
3. apmąstomi ir įsidėmimi rašybos (skyrybos) sunkumai,
4. rašomas sakinys (žodis), nebežiūrint į tekstą,
5. parašius patikrinama.

Vadinasi, nurašinėti nuo knygos negalima paskubomis. Jokiu būdu negalima žvilgčioti į tekstą kas žodis ar net jo dalis, kaip kartais būna tikrovėje. Nurašinėjimą galėtų lydėti antraeilės reikšmės turintis tylus žodžių tarimas, t. y. rašymas „nesučiauptomis lūpomis“.

Ypač nuo galimų klaidų saugo rašybinio nagrinėjimo įgūdžiai. Jie formuojami tokia veiksmų seka:

1. išskiriamos „pavojingos“ (kur rašantysis gali klysti) vietos ir taip tobulinamas rašybinis akylumas, pastabumas,
2. išskirtajam atvejui paaiškinti taikoma taisyklė,
3. komentarai užrašomi, pvz.:
   • ošianti – veik. r. es. l. dal.;
   • -ant- po minkštojo priebalsio;
   • sąnarys, nes są-;
   • zyzti, nes zyzė.

Rašybos klaidų padeda išvengti darybinio nagrinėjimo įgūdžiai:

• balinu – es. l. antrinis (priesaginis) veiksmaž., kurio priesaga prasideda balse, todėl padarytas iš balo; nosinė raidė žodžio šaknyje nereikalinga;
• švytuoklė – daiktav., kurio paskutinė priesaga (-kl-) prasideda priebalse, todėl žodis padarytas iš bendraties švytuoti; tai pasikartojantį veiksmą reiškiantis antrinis veiksmaž. su priesaga -uoti, todėl jo šaknies balsė y;
• pučiąs – es.l. veik. r. dal., padarytas iš pučia, tai pirminis (dviskiemenis) veiksmaž., pagrindinėse formose turintis šaknies balsių kaitą; kadangi būt. k. l. III a. galūnė -ė, tai es. l. šaknies balsė trumpa;
• nusčiūvant – es. l. pad., padarytas iš nuščiūva, tai pirminis veiksmaž., turintis šaknies balsių kaitą; kadangi būt. k. 1. III a. galūnė – -o, tai es. l. šaknies balsė ilga.

Darybinio nagrinėjimo mokykloje beveik nemokoma. Tokie įgūdžiai ypač reikalingi tiems, kurie neturi fonetinės klausos, t. y. negirdi ir netaria ilgųjų ir trumpųjų balsių y, ū, i, u.

Darybinė, o kartu ir rašybinė žodžio analizė atliekama tokiu nuoseklumu:

1. atpažįstama kalbos dalis, nurodomi reikalingi požymiai,
2. jei žodis išvestinis, nustatoma, iš ko jis padarytas,
3. ortogramai paaiškinti taikoma rašybos taisyklė.

Rūpinantis skyrybos klaidų likvidavimu, pirmiausia praverstų išmokti susitvarkyti su sudėtinių (prijungiamųjų, sujungiamųjų, mišriųjų) sakinių skyryba, po to gilintis į vientisinio sakinio skyrybos taisykles. Efektyvus mokymosi būdas – skyrybinis nagrinėjimas.

Kai išgirsti tolimą, netikėtą garsą, ateinantį iš nesuprantamos pusės, atitiesi nugarą, pečius, nes jis ne vien netikėtas, bet ir nepanašus į kitus garsus, kuriuos tau yra tekę girdėti.

1. atskiriamos dvi vienarūšės sakinio dalys,
2. atskiriamas išplėstinis dalyvinis pažyminys,
3. atskiriamas šalutinis sakinys nuo pagrindinio,
4. atskiriamos dvi vienarūšės sakinio dalys,
5. pagrindinis sakinys atskirtas nuo antro šalutinio sakinio,
6. atskiriamos dvi vienarūšės sakinio dalys,
7. atskiriamas šalutinis sakinys nuo kito šalutinio sakinio.

Šis sakinys – sudėtinis prijungiamasis, sudarytas iš pagrindinio ir trijų šalutinių sakinių.

Kiekvienas, norintis išmokti rašyti be klaidų, turėtų atlikti tokį savityros darbelį: išrinkti iš kontrolinių diktantų, atpasakojimų, rašinių visus klaidingai parašytus žodžius ar sakinius ir sugrupuoti juos pagal klaidų rūšis. Jei susikaups daug vienos (dviejų, trijų…) rūšies klaidų, vadinasi, rašančiajam trūksta žinių ir mokėjimų. Tada būtina mokytis reikalingas taisykles ir rašyti daug teminių pratimų, pvz., atskiri žodžiai ir sakiniai, skirti tik nosinių raidžių žodžių šaknyje rašybai įtvirtinti.

Jei klaidos įvairios, beveik neįmanoma išskirti atskiros klaidų grupės – rašantysis nesugeba paskirstyti dėmesio, yra nepakankamai akylas ir nepastebi rašybos (skyrybos) sunkumų. Tokių įgūdžių trūkumą rodo rašančiojo reakcija į savo klaidas: „Juk žinojau, kaip reikia rašyti !“ Taigi, jei esama išsiblaškymo ir nepastabumo požymių, būtina kuo daugiau rašyti įvairiatemių pratimų, kur teks taikyti įvairias, dažniausiai net negiminingas rašybos (skyrybos) taisykles.

Dar sudėtingesni yra kompleksiniai pratimai, kuriuos rašant mokomasi ir rašybos, ir skyrybos. Minėtų rūšių pratimų rasite B. Dobrovolskio parengtame rinkinyje „Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos pratimai X-XII klasei“ (Kaunas, 1993). Nesvarbu, kad knyga skirta aukštesniųjų klasių mokiniams – ji tinka ir kitokio amžiaus moksleiviams, studentams. Minėtoje B. Dobrovolskio knygoje yra pastabumui ugdyti skirtų korektūros pratimų: reikia ištaisyti tekste paliktas klaidas. Kai išmokstama pastebėti kitų klaidas, tada ir savikontrolė rezultatyvesnė.

1. Pirmiausia nagrinėkite sakinius kalbos (sakinio) dalimis, kol įgūdžiai virs suautomatintais veiksmais.
2. Gerai įsiminkite vartojamus terminus: sangrąžos dalelytė, intarpas, priedėlis, įterpinys ir t. t.
3. Tik tada mokykitės rašybos (skyrybos) taisykles, rašykite sakinius, diktantus, pratimus, kol imsite rašyti greitai ir beveik nejausdami, jog remiatės taisyklėmis.
4. Būtina daug skaityti (tyliai ir garsiai): dažnai daroma rašybos (skyrybos) klaidų, kad menkas rašančiojo kalbos žodynas, prastai tariami žodžiai arba skaitant jie net iškraipomi, nesuvokiama sakinio prasmė ir t. t.