Rašybos sąvoka ir pagrindiniai principai

Remiamasi Algimanto Urbanavičiaus tinklapiu.

Rašybos sąvoka apima grafiką ir ortografiją (gr. grapho ,,rašau“, orthos ,,taisyklingas“).

Grafika – tai rašto ženklų sistema, skirta tam tikrai informacijai perteikti raštu: raidės, kirčio bei priegaidės, apostrofo ženklai, brūkšnelis, visi skyrybos ženklai ir kt. Kalbant apie rašybą, grafika paprastai laikomos raidės ir jų santykis su kalbos garsais. Rašybai svarbiausia, kokius garsus žymi raidės ir kaip jas skaityti įvairiais atvejais.

Ortografija – tai žodžių ir jų formų rašymo taisyklių visuma. Grafikos taisyklės nustato raidžių funkcijas, o ortografijos taisyklės – kaip rašyti konkrečius žodžius.

Lietuvių kalbos rašyba remiasi daugiausia fonetiniu ir morfologiniu, be to, šiek tiek tradiciniu principu. Kiekvienas jų yra savaip susijęs su grafikos taisyklėmis.

Remiantis fonetiniu principu žodžiai rašomi taip, kaip girdimi, pvz.: paukštis, skirpstas, barška, kanda, aukštas, baikštus, sluoksnis, lizdas, griozdė, švogždė.

Morfologinis principas reikalauja tas pačias morfemas rašyti vienodai, neatsižvelgiant į jų tarimo skirtumus, pvz.: segu, segti, segdamas, segtukas. Morfologinė rašyba nesutampa su fonetine, kai garsai, kalbos sraute veikiami kitų garsų, pakinta pagal tam tikrus fonetikos dėsnius ir žodžiai vienaip tariami, o kitaip rašomi, pvz.: segti, segtukas; užsuko, užžėlė (tariame sekti, sektukas; usuko, užėlė).

Morfologinis principas daugiausia taikomas rašant priebalses, mažiau – balses. Tos pačios reikšminės žodžių dalys (šaknys to paties žodžio formose ir bendrašakniuose žodžiuose, priesagos, priešdėliai, galūnės to paties ar panašaus darybinio tipo žodžiuose) rašomos vienodai, pvz.: rūgti, rūgsta, rūgo, rūgtų, rūgštus, rūgštynės; išeiti, išgirsti, išsemti; gulsčias, kniūpsčias, klūpsčias; širdys, akys, pušys; kalnas, kelias, elnias; dirba, audžia, kelia, verpia, veja.

Tam tikrais atvejais morfemos rašomos remiantis ne morfologiniu, o fonetiniu principu. Pavyzdžiui, gana dažnai bendrašakniuose žodžiuose pastovūs šaknies elementai yra tik priebalsiai, o balsiai skiriasi, pvz.: svirti, svyra, sverti, svėrė, svaras, svoris. Šaknies balsiai visada rašomi fonetiškai.

Fonetiškai rašomi dėl pozicijos pakitę priebalsiai, plg.: gaidys, gaidžio; pats, pačiam, seniai istoriškai pakitę priebalsiai, plg.: meta, mesti (< met + ti), mesiu (< met + siu); lūžo, lūšna (< lūž + sna); dega, dek (< deg + k).

Fonetiškai rašomi tokie žodžiai, kurie darybiškai nebesiejami su kitais tos pačios šaknies žodžiais, pvz.: anksti, ankštas, daiktas, inkstas, lukštas, rykštė, skirpstas, lazda, lizdas ir kt. Tik vienas kitas žodis dėl įsigalėjusios tradicijos rašomas fonetiškai, nors dar palyginti nesunkiai gali būti susiejamas su kitais tos pačios šaknies žodžiais, pvz.: sluoksnis (plg.: sluoguoti, slėgti), aukštas (plg.: augo, augus), dičkis (plg.: didis, didžio), juočkis (plg. juodas).

Remiantis tradiciniu principu žodžiai ar atskiros morfemos rašomi taip, kaip iš seno įprasta juos rašyti. Pvz., nosinėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji balsiai, kilę iš dvigarsių an, en, in, un, bet seniai jau nebetariami pro nosį, pvz.: sąjunga, ąžuolas, gerąją, skųsti, sąla, įsnauja, įsčios.

Iš tradicijos raide i žymimas priebalsių minkštumas, rašoma arba nerašoma priebalsė j žodžio pradžioje prieš dvibalsį ie, pvz.: iena, iešmas, bet Jieznas, Jiesia ir kt.

Nors lietuvių kalbos rašybos principai pakankamai aiškūs, o ir pats raštas gana patogus, nes, kaip ir daugelio Europos kalbų, yra pagrįstas lotyniškų rašmenų abėcėle (tik aklieji naudojasi įvairių kombinacijų šešių iškilių taškelių Brailio raštu ir skaito jį pirštais), vis dėlto rašybos klaidų daroma nemaža. Čia nešnekame apie menkiau išsilavinusius visuomenės narius. Rašybos klaidų šmėkštelėja ir televizorių ekranuose, pasitaiko kai kuriuose spaudos leidiniuose, kanceliariniuose įstaigų raštuose ir kitur.

Daugiausia daroma žodžių rašymo kartu ir atskirai klaidų: dažniau parašoma skyrium, kur reikėtų drauge, bet neretai ir atvirkščiai: parašoma drauge, kur reikėtų skyrium.

Antroje vietoje pagal dažnumą yra nosinių balsių rašymas arba nerašymas (ypač žodžių šaknyse).

Trečioje vietoje – ilgųjų ir trumpųjų balsių painiojimas (ypač tose Lietuvos vietose, kur tariant trumpieji kirčiuoti balsiai ilginami, o nekirčiuoti ilgieji balsiai trumpinami).

Neretos ir balsių kokybės klaidos, ypač rašant ė, o; ie, uo: ir kirčiuotus, ir dar dažniau – nekirčiuotus.

Pasitaiko rašybos klaidų, kai netaikomas morfologinis principas rašant supanašėjusius priebalsius arba žodžių galūnes.

Dėl anglų, vokiečių kalbų įtakos vis daugėja didžiųjų raidžių vartojimo klaidų (ypač rašant sudėtinius pavadinimus).

Kitos rašybos klaidos retesnės, labiau atsitiktinės.