Sovietinės okupacijos metais literatūra turėjo tarnauti socialistinei santvarkai ir valdžiai. Rašytojų kūryba buvo cenzūruojama. Tinkamiausias žanras, kuris galėjo formuoti marksistinę ideologiją, buvo romanas. Nors rašytojai ir bandė įvairias modernias raiškos priemones (pvz. vidinį monologą), bet romanų turinys liko ideologizuotas. Sovietinėje literatūroje iškraipomi istoriniai faktai, menkinama nepriklausoma Lietuva, šlovinama Sovietų Sąjunga, užsienis laikomas didžiausiu priešu.
Buvo diegiamas internacionalizmas, bet išstumiamas patriotiškumas ir tautiškumas, kurie galėjo atgaivinti laisvės troškimą. Dramatiška Lietuvos kaimo kolektyvizacija, trėmimai į Sibirą buvo draudžiamos literatūros temos. Tik novelės žanrui beveik pavyko išsilaisvinti iš sovietinės ideologijos. Novelėse buvo remiamasi aštriais gyvenimo konfliktais, psichologiniais žmonių portretais. Sovietinė santvarka išugdė išradingą, prisitaikantį menininko tipą. Rašytojai išmoko kurti savotiška užuominų kalba - Ezopo kalba. Po šeštojo dešimtmečio labiausiai išlaisvėjo poezijos žanras, nes lyrika turi daug perkeltinių prasmių.
20 a. antrojoje pusėje poezijos centrą sudaro poetai, gimę 1930 - 1950 m. Žymiausi pirmosios kartos poetai - A. Baltakis, J. Degutytė, A. Maldonis, J. Marcinkevičius. Antroji karta - S. Geda, J. Juškaitis, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova. Trečioji karta - A. Jonynas, D. Kaniokas, N. Miliauskaitė.