Antanas Škėma (1911-1961) gimė Lenkijoje, kur jo tėvas dirbo mokytoju. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jų šeima gyveno Prūsijoje ir Ukrainoje. Vaikystėje Škėma patyrė daug siaubo: jo, kartu su tėvu, vos nenužudė girti raudonarmiečiai, motina išprotėjo, mirė 1921m. šeimai grįžus į Lietuvą. Šeima bandė studijuoti mediciną, bet tai netiko jo meniškai prigimčiai. Teisės studijos VDU taip pat neatitiko jaunuolio temperamento. Savo vietą Škėma surado teatre: dirbo aktoriumi, vėliau režisieriumi Kauno ir Vilniaus teatruose. Karo pradžioje jis įsitraukė į lietuvių pasipriešinimo sąjūdį. 1944 metais paitraukė į Vakarus, o 1949 metais emigravo į JAV. Per paskutinius 10 gyvenimo metų sukurė reikšmingiausius savo gyvenimo gyvenime kūrinius. Kaip režisierius dalyvavo JAV ir Kanados teatrinėje veikloje, rašė į spaudą, kultūros klausimais. Škėma dirbo lifto operatoriumi, dėžių pakuotoju. Rašytojas žuvo autoavarijoje važiuodamas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo, kuriame buvo minimas jo 50-metis ir kūrybinės veiklos 25-metis.
Škėma - žymiausias modernizmo atstovas XX a. vidurio lietuvių literatūroje. Jis buvo prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas. Jis išleido tris novelių rinkinius, romaną „Balta drobulė“ (1958) ir kelias dramas. Škėmos kūrybos, konservatyvūs išeiviai neįvertino, laikė ją nepadoria, nepatriotiška, peikė už žanrų nepaisymą ir modernumą. Svarbiausias jo kūrinių motyvas - vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis. Škėma atskleidė žmogaus, išgyvenusio didžiausius Vakarų įvairius sukrėtimus, davasinę patirtį.
Škėmos kūrybos labai autobiografiška. Jo veikėjai turi paties rašytojo bruožų, dažnai minimi Kauno miestas, Ukraina praleido jaunystę ir didmiesčiai, kur gyveno vėliau. Tačiau istorinis ir autobiografinis planas šiame romane yra tik atrama žmogaus dvasinei būklei pavaizduoti. Pagrindinės romano temos - tai žmogaus išbandymas ribinėse situacijose, jo gyvenimas sudužusių iliuzijų pasaulyje. Škėmos kūryba filosofijos ir pasaulėžiūros požiūriu artima egzistencializmui (Sartrui, Kamiu), o poetikos ir raiškos - siurrelizmui. Jam būdinga iliuzijos, saonai, sąmonės srautas, absurdiškas vaizduojamų objektų sugretinimas. Ir Škėma atsisakė nuoseklaus siužeto, laiko ir erdvės vientisumo. Jo kūrinių vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką sąmonės srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų. Jo kūriniuose atsiskleidžia ir simbolinis planas. Yra daug kultūros, Biblijos ženklų, filosofinių poteksčių. Škėma nelengvai suprantamas rašytojas, reikalaujantis nemažo išsilavinimo ir moderniosios kūrybos principo suvokimo.
Romano kompozicija. Baltą drobulę sudaro kelios plotmės. I-oji: tai dabartis. Nepilna para iš lietuvių poeto ir Niujorko viešbučio liftininko gyvenimo. II-oji: tai skyriai iš Antano Garšvos užrašų, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. III-oji: tai praeitis, kurią atskleidžia ne pats Garšva, o pasakotojas.
Šį kūrinį sudaro įvadas, penkiolika skyrių ir pabaiga. Pabaiga panaši į rišlų pasakojimą, novelę.