Henrikas Radauskas (1910 - 1970 m.) - vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, kurio kūryba yra nutolusi nuo prieškario neoromantikų lyrikos.
Šis rašytojas buvo labai išsilavinęs, mėgo baroko muziką, Mocartą, prancūzų impresionistų tapybą. Jo eilėraščiai dažnai panašūs į surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį, kuriame matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir atomazgas. Juose ironija pinasi su stipriu gyvenimo tragiškumo įvaizdžiu.
Pirmąjį svarbų lietuvių poezijos raidai eilėraščių rinkinį „Fontanas“ Radauskas išleido 1935 m. Karo pabaigoje jis pasitraukė į vakarus ir JAV išleido dar porą eilėraščių rinkinių, iš kurių svarbiausias - „Strėlė danguje“ (1950 m.)
Poetas manė, kad poezija neturi būti visuomeniška. Jam labiau rūpėjo menas bei apibendrintas, filosofinis, net ironiškas požiūris į žmogaus prigimtį ir jo gyvenimą.
Svarbiausias skirtumas yra lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. Radausko lyrinis subjektas nesiekia išsakyti savo jausmų, o pasakoja istorijas, pats jose nedalyvaudamas, arba stebi (dažniausiai su ironija) pasakojamą istoriją. Čia aktyvų vaidmenį atlieka daiktai: medžiai, žiedai, stalai ar gėlių krautuvės. Ir daiktų pasaulis, ir gamta yra labai dinamiški, net peizažas eilėraštyje gali būti veikėjas, pavirsti mitologine ar pasakos būtybe.
Radauskas gamtos grožį atskleidžia vizualiai, jis kuria eilėraštį kaip tapytojas - akvarelę, tačiau gamtos reiškiniai įgauna jiems nebūdingų ypatybių, pvz. dangus - „itališkas“ arba „įtūžęs kaip Otelo“, debesys virsta balčiausiais gyvuliais ir pan. Poetas mėgsta ir kultūros įvaizdžius: dievybes Apoloną, Fauną, Orfėją, kentaurus, literatūros kūrinių personažus ir t.t.
Radauskas mėgsta transformuoti tikrovę. Jo eilėraščiuose pasaulis atrodo kupinas netikėtumų, pasakiškas ir net grėsmingas. Gamtos reiškiniai sužmoginami, turi fantastiško judrumo, tačiau kad ir kaip sufantastintas šis pasaulis, jis vis tiek kuriamas iš regimosios tikrovės detalių.
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,
Ir Morse mirksi mirgančiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.
Eilėraštyje „Rytas geležinkelio stoty“ jau pavadinimas nurodo, apie ką bus kalbama. Rytas yra personifikuojamas (sugyvinamas) - jis ne išaušta, o atrieda traukiniais, kurie yra vienas iš civilizacijos išradimų.
Pirmame ir kituose posmuose - daug dinamikos. Dinamiškumo teikia ir veiksmažodžiai: „atrieda“, „gimsta“, „mėto“, „beria“. Nauja diena kupina gyvybės, ji išryškina tikrovės kontūrus (gimsta dangus, miškas, peronas), „beria spindulius kaip grūdus“, taigi dienos pradžia panaši į sėją. Personifikuojama ir rasa, kuri verkia. Vanduo paprastai simbolizuoja apsivalymą, sakralumą.
Trečiajame posme kuriama opozicija poetiškam rytui - tai buitiško, civilizuoto pasaulio vaizdas (stotis, budėtojas, laikrodis). Į jį žvelgiama su lengva ironija: budėtojas bučiuoja sužadėtinę, juokiasi saldainis mėtinis (netikėtas rimas).
Paskutiniame posme vėl grįžtama prie personifikuoto ryto vaizdo. Čia daug spalvų (raudona, žalia, žydra), dangus - tai žydras stiebas, ant jo užkeliamas inkilas (raudona dėmė) - tai saulė. Pasiekiama kulminacija - rytas tartum atliko savo darbą (iškėlė saulę). Ir vėl grįžtama prie kasdienybės. Perone kaip vaikai pešasi žvirbliai.
Taigi, šiame eilėraštyje kalbama apie kasdienišką rytą, tačiau kuriamas stebuklingas vaizdas - Radauskas moka originaliai pažvelgti į paprastus reiškinius.
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.
Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
Henrikas Radauskas buvo (ir yra) vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, kurio kūryba yra nutolusi nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausias skirtumas yra lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje - jis nesiekia išsakyti savo jausmų, o pasakoja istorijas, pats jose nedalyvaudamas, arba tiesiog su ironija stebi pasakojamą istoriją.
Šį H. Radausko kūrybos bruožą galime pastebėti ir eilėraštyje „Pasaka“. Jame nėra aprašomi jausmai, filosofiniai apmąstymai, nesiskundžiama ir nedžiūgaujama. Eilėraštyje tiesiog raiškiai pavaizduojama pasaka, jos kelionė tarp žmonių ir įtaka, kurią ji daro.
Pirmoje ir antroje strofose poetas tarsi pavaizduoja pasakos kelionę nuo vieno žmogaus iki kito. Radauskas neapsiriboja paprasčiausiu pasakos sekimo būdu - jis taip pat aprašo pasakos „kelionę“ telefono laidais, traukiniu (pavyzdžiui, kai pasaka būna užrašyta knygoje, o knyga transportuojama iš vienos vietos į kitą). Pirmame posme taip pat sukuriamas neramių laikų dvelksmas - pasaka taip pat pasakojama pro „užrakintas geležies duris“, t.y. galima pamanyti, kad tai vyksta kalėjime, tremtyje ar koncentracijos stovykloje. Antro posmo pabaigoje informuojama, ką suteikia pasaka - ji sulyginama su atogrąžų plaštake, kuri ir niūriausiomis sąlygomis į gyvenimą gali atnešti. šviesą, gėrį, viltį ir svajonę.
Trečiame ir ketvirtame posmuose atpasakojami mažyčiai epizodai iš žinomiausių lietuvių liaudies pasakų. Įžangos į šiuos epizodus nėra, taigi skaitytojas tarsi nukeliamas į nerealų ir beprotišką pasakų pasaulį, kur pats gali stebėti įvairių pasakų veikėjus. Taip autorius nori pabrėžti, kokia galinga yra žmogaus vaizduotė ir fantazija bei kaip pasaka gali skaitytoją ar klausytoją tarsi „ištraukti“ iš jo realybės ir nukelti į kitą realybę - šviesesnę, spalvingesnę ir beprotiškesnę.
Paskutinėje (penktojoje) strofoje sugretinama realybė ir anksčiau jau sukurtas pasakų pasaulis. Realybė (arba „Pasaulis“) vaizduojama žiauri, įžūli, tarsi okupavusi žemę ir visa, kas yra ant jos. „Pasaulis juokiasi“, nes yra tarsi absoliutus visko valdovas. Paskutinėse dviejose eilutėse primenama apie pasakos pasaulį ir apie tai, kaip pasakos pagalba galima ištrūkti iš tikrojo pasaulio. Sakydamas „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“, lyrinis subjektas tarytum atsiriboja nuo Pasaulio (realybės), jį ignoruoja, o vietoje jo pasirenka Pasaką (pasakos sukurtą pasaulį jo galvoje).
Nors Henrikas Radauskas ir nėra tas poetas, kuris savo kūryba siektų kitiems skleisti savo požiūrį į abstrakčius dalykus, bet nedidelę išvadą iš eilėraščio „Pasaka“ galėtume padaryti. Eilėraštyje galima įžvelgti rašytojo požiūrį į tikrąją realybę - ji jam atrodo žiauri ir neteisinga - ir šios realybės alternatyvą, kuri yra pasakos pagalba žmogaus vaizduotėje sukurtas vaizdinys, kurį galėtume laikyti netgi atskiru pasauliu. Turbūt rašytojas norėjo parodyti, kad net ypač ekstremaliomis sąlygomis (kalėjime, tremtyje ir pan.), kai tikroji realybė nežada nieko gera, pasakos arba tiesiog lakios vaizduotės dėka žmogus gali nusikelti į kitą - gražesnį, patogesnį, mielesnį, nors ir netikrą pasaulį. Pasakos pasaulis taip pat gali suteikti viltį, tikėjimą ir svajonę, kurie žmogui tikrai pravers realiame pasaulyje.