Jonas Biliūnas gimė Niūronių kaime, netoli Anykščių, valstiečių šeimoje. Nuo mažens buvo silpnos sveikatos, jautrus vaikas. Būdamas 14 metų neteko tėvų, o atsisakęs stoti į kunigų seminariją, prašo brolių paramos. Baigė Liepojos gimnaziją ir Dorpato universitete studijavo mediciną, bet po metų buvo pašalintas. Biliūnas rengėsi tapti rašytoju profesonalu, todėl mokėsi užsienio kalbų, klausėsi paskaitų Leipcigo, Ciūricho universitetuose. Biliūnas susirgęs džiova skubėjo rašyti, parašė publicictinių straipsnių, eilėraščių, bet rašytojo vardą ir garbę pelnė sukuręs apie tridešimt trumpų apsakymų ir vieną apysaką. Biliūnas mirė Zakopanėje, o jo palaikai buvo palaidoti 1953 m. Liūdiškių piliakalnyje, netoli Anykščių.
Jis XX a. pirmojo dešimtmečio prozininkas. Patys kūrybingiausi buvo treji paskutiniai jo gyvenimo metai. Biliūnas yra rašytojas realistas, bet jo kūryba nutolo nuo objektyvaus epinio pasakojimo (Žemaitės kūryba) ir priartėjo prie moderniosios prozos. Biliūnas laikomas lietuvių psichologinės, lyrinės novelės pradininku. Jo novelėse pasakojama pirmuoju asmeniu ir daugiausia demėsio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui. Pasakotojas yra jautrus, dvasingas, užjaučiantis nuskriaustuosius. Nors Biliūno kūryba autobiografiškas (vaizduojama jo vaikystės aplinka, atostogos gimtinėje ir pan.), tačiau pasakotojo nereikia tapatinti su pačiu rašytoju. Biliūnas savo novelėse paprastai vaizduoja kamuojamą ar likimo nuskriaustą žmogų. Vyrauja tokia moralinė nuostata: reikia gailėtis nelaimingo ir atleisti net skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis.
Iš šio kūrinio matyti, kad Biliūnas labiausiai domisi žmonių išgyvenimais. Novelėje viskas sukasi apie pasakotoją, viskas su juo susiję. Valstietis Jokūbas pats nustato daiktų ir reikšmių vertę. Jis prisimena jaunystę ir skaudžiausią savo gyvenimo įvykį. Kaimynai nežino, kad jis užmušė žmogų. Jo išsipasakojimas panašus į išpažintį, kai tikimąsi bent trumpai pagerinti savo savijautą. Pašnekovo nėra, veikėjo kalba yra menamoji, bet ji labai sustiprino tikroviškumo įspūdį. Pasakotojas yra kartu ir veikėjas. Jo akimis matome aplinką, perteikiama nuotaikų kaita, intensyvūs išgyvenimai daro veikėją psichologiškai įtaigų, gyvą. Nemažai fraziologizmų, tarmybių, kurios rodo, kad kalba kaimo žmogus. Pasakojimas remiasi kontrastu, iš pradžių Jokūbas giriasi, bet po nelaimės netenka ramybės ir santarvės su pačiu savimi. Ši išpažintis skiriama skaitytojui, taigi lyg ir neturėtume Jokūbo smerkti, bet išteisinti negalime.