Judita Vaičiūnaitė

Judita Vaičiūnaitė (g. 1937 m.) - viena pirmųjų lietuvių rašytojų, į literatūrą atėjusių ne iš kaimo, bet iš miesto. Ji gimė ir vaikystę praleido Kaune, o vėliau gyveno Vilniaus senamiestyje, taigi miesto gatvės, architektūra, kasdienybės scenos buvo vienos pagrindinių poetinio įkvėpimo šaltinių.

Vaičiūnaitė laikoma modernia miesto poete. Gatvės, seniamiesčio kiemai ir kiti miesto atributai jai ne mažiau svarbūs ir jaukūs negu gamtovaizdis. Poetė miesto kultūrą sieja su Lietuvos istorijos temomis, mitologiniais siužetais, muzikos, dailės kūrinių sukeltais įspūdžiais. Poetei svarbūs ir vaikystės prisiminimai, gimtieji namai, gaubiami romantinės nuotaikos.

Vaičiūnaitės eilėraščių lyrinis subjektas tiesiogiai nereiškia savo jausmų. Jo išgyvenimai perteikiami per daiktus, žmonių likimus, istoriją ar laiką. Dažname eilėraštyje sukuriama įtampa, nes miesto žmogus kitaip jaučia laiko tėkmę. Vienu metu išgyvenama praeitis ir dabartis, kuriamos vizijos (kokia nors istorija), kupinos šviesos, erdvės, laisvo ir lengvo dvasingumo. Dažname eilėraštyje sukuriama nuojauta, kad yra kažkas nenykstančio, jau nuo amžių buvusio.

Vaičiūnaitė poetinį vaizdą kuria iš detalių, kurios tarsi nesusijusios, bet kelia netikėtų vaizdinių ir emocijų. Jos eilėraščiai nerimuoti (parašyti verlibru), dažnai primena kalbos fragmentą, dialogą ar monologą, pradedami jungtuku ar daugtaškiu, kuriuo neretai ir baigiami. Vaičiūnaitės poezija primena trūkčiojantį, sujaudintą kalbėjimą.

J.Vaičiūnaitės lyrikos žmogus – išdidus, nepriklausomas, laisvas, dažnai “laukinis”, “neprijaukinamas”. Kartu tai gyvenimo meilės žmogus, “pririštas” siūlais prie gyvenimo kasdienybės. “Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai. <…> Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, tegu menkiausią, prozaiškiausią”, - sako poetė. Šios meilės šviesoje net mažiausias gyvenimas yra didelis ir prasmingas.

J.Vaičiūnaitei itin svarbi ir istorijos tema. Ji yra parašiusi gražių eilėraščių apie Gediminą, Barborą Radvilaitę, apie Kęstutaičius, Vilniaus universitetą, Kernavę. Vien iš jos kūrybos galėtume susidaryti poetinę Lietuvos istoriją. Tautos praeitis eina kartu su dabartimi, jos pėdsakai gyvi matančiam ir girdinčiam. Būtent garsinis pavidalas, meistriška instrumentacija išskiria J.Vaičiūnaitę iš kitų poetų. Jos eilėraščiuose jaučiama ir itin stipri praeities, istorijos gyvybės jėga.

J.Vaičiūnaitė pastebi kasdienybės, buities smulkmenų grožį, kuris atsiveria staiga, kaip praregėjimas, eilėraščiuose mini daug aplinkos daiktų. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka paprasčiausi, kasdieniški daiktai (kavinukas, motinos siuvamoji mašina, balkone padžiauta suknelė, nudažytos kojinės…) tampa poezija. Poezija ir grožiu ji paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis. Pasaulis, pilnas mažų, nepakartojamų kasdienybės akimirkų prisilietimų. Aplinka J.Vaičiūnaitės lyriniam subjektui yra jauki, dvelkianti įdvasinta supančių daiktų prabanga. (Vanduo stiklinėje, neplauti indai, nyki šlapdriba, eilėraštyje virsta perlų vėriniu,- tai žmogaus aplinka, kurioje jis gali taip pat ryškiai atsiskleisti kaip ir pakylėtomis romantinėmis aplinkybėmis.) Pasak rašytojos, labiausiai už viską ji bijanti mirties, praradimo, užmaršties, todėl kyląs noras viską išsaugoti, sustabdyti akimirką Užtat eilėraščiuose gausu prisiminimų, kuriuose didelę svarbą turi smulkmenos.

Eilėraštyje „Kavinukas su pastoralėm“ buities smulkmenos paverčiamos grožiu, pavyzdžiui:

pro vandens ir viryklės ūžimą –
violos, fleitos ir klavesinai,
garai - lyg pavasario rūkas...

Eilėraščių forma ir kalbėjimo būdas

Eilėraštis plėtojasi kaip laisvo šnekėjimo srautas, persmelktas vidinės ekspresijos, kuri pripažino tik kaskadinį žodžių judėjimą, o ne ramaus nuoseklumo atkarpas. Nėra tradicinių poetizmų, aforistinių išvadų, logizuotų formulavimų; vien spontaniška dinamika, nervingai sumaišanti vienoje eilutėje įvairių kalbos klodų žodžius ir skirtingus pasaulio matmenis.

Eilėraštis poetei - poetinis išgyvenimas. Pagrindinis vaidmuo jos kūryboje teko poetinio jutimo galiai, kuri drąsiau performuoja realybės elementus negu buvo įprasta klasikinėje lietuvių poezijoje.

Savo lyrikoje Vaičiūnaitė plastiškai sujungia moterišką jutimų trapumą ir subtilumą su apibendrinančiu žmogaus padėties šiuolaikiniame pasaulyje suvokimu, kuris pamažu išplaukia iš sudėtingo ir intensyvaus pasąmonės srauto. Fragmentiškumas yra ne tik išgyvenimo ir kompozicijos būdas, bet tarsi pati gyvenimo esmė, kurią ir tegali nušviesti staigūs ir trumpi blyksniai.

J. Vaičiūnaitės lyrika ne išpažintinė, ne meditacinė. Joje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiant žodžiui, kurio itin svarbus fonikos lygmuo.

J. Vaičiūnaitė – garsoraščio virtuozė, garsiniai sąskambiai kuria netikėtas žodžių, prasmių jungtis.

Eilėraščio pagrindas - viena ar kelios impresionistinės jausmo, įspūdžio akimirkos. Vaizdas fragmentiškas, atskiras jo dalis sieja asociatyviniai ryšiai. Detalės vizualiai raiškios, daug dėmesio skiriama ir juslėms, pavyzdžiui lytėjimui.

Žmogaus portretas piešiamas vos keliomis detalėmis; išryškinama tai, kas priartina tą asmenybę prie šių dienų gyvenimo. (istorinė tematika)

Neretai jos eilėraščiai turi muzikos kūrinio formą (Kanonas Barborai Radvilaitei, Trys fugos), muzikinis pradas, muzikos, dailės kūrinių sukelti įspūdžiai ir apmąstymai juose labai svarbūs.

Vaičiūnaitė pastebi grožį kasdienybėje, banaliose buities smulkmenose, tai sąlygoja dėmesį detalei, konkretumui, skatina įvardyti ir aplinkos daiktus, ir augalus, kurie jos eilėraščiuose tiksliai nusakyti. Pastarasis įvardijimas atspindi ir atpažinimo džiaugsmą, lyg priartina gamtos pasaulį prie jau nutolusio nuo jo žmogaus. Vaičiūnaitės eilėraščių vaizdus paprastai sieja ne nuoseklus loginis, bet asociacijų ryšys. Didelė dalis eilėraščių – aistringas, trūkčiojantis pasiaukojančios ir išdidžios moters monologas. Dažnas eilėraštis – viena ar kelios impresionistinės jausmo, įspūdžio akimirkos, todėl jie jungiami į ciklus, kur impresionistiniai fragmentai tampa visumos dalimi.

Vaičiūnaitės kūryba labai vientisa. Nors parašyti verlibru (nerimuotai), eilėraščiai itin muzikalūs, ryškiai ritmiškai organizuoti. Eilėraštis dažnai parašytas kaip impresija, panašus į kalbos (dialogo ar monologo) fragmentą - dažnai prasideda jungtuku ar daugtaškiu (pastaruoju dažnai ir baigiasi). Poezija sukelia trūkčiojančio, sujaudinto kalbėjimo įspūdį.

Linkstama į save žiūrėti iš šalies, kreiptis į save antruoju asmeniu. Dažnai kreipiamasi ir į kitą asmenį, savęs visai neminint. Slepiamasi už literatūrinio veikėjo kaukės (pvz., cikle „Keturi portretai“ apie meilę kalbama keturių Homero „Odisėjos“ moterų vardais). Eilėraščiuose daug beasmenių gramatinių konstrukcijų. Neretai eilėraštis turi pasakojimo elementų - galime atpažinti veiksmo aplinką, konkrečias situacijas.

Istorija ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis - lyrinio subjekto patyrimas, atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę.

Eilėraščiai istorinėmis temomis parašyti pokalbio, kreipimosi į kitą asmenį ar net daiktą forma.

Miesto vaizdas, kuriamas poezijoje, miesto erdvės ir gamtos santykis

J. Vaičiūnaitė laikoma miesto poete. Tuo metu, kai kiti šios kartos lietuvių poetai rėmėsi tautosaka, rašė apie kaimą, gamtą, J. Vaičiūnaitė poetizavo miesto gyvenimą; gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai jai ne mažiau jaukūs ir artimi nei gamtovaizdis. Miestas poetės kūryboje - natūrali ir jauki žmogaus aplinka, kaip kitiems poetams gamta. Jo kvartalai, architektūra (minimos konkrečios Vilniaus vietos), iš pirmo žvilgsnio nepoetiškos detalės kaip aprūkę kranai ar suodina stoties kavinė glaudžiai siejasi su lyrinio subjekto išgyvenimais. Tačiau gamta nėra suvokiama kaip miesto priešingybė - abu šie dalykai jaukiai sugyvena. Žolė, prasikalusi pro miesto grindinį, kaštonas prie bažnyčios, kambarinė gėlė - tokios yra  jų sugyvenimo formos.

Istorijos samprata Vaičiūnaitės kūryboje

Istorija Vaičiūnaitės eilėraščiuose ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis yra ne šalia lyrinio subjekto, o jo paties patyrimas, dažniausiai atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę. Eilėraščio „Sena istorija“ žmogus netgi vadina Karmen, pagrindinę veikėją, sese dvyne, be to, visas eilėraštis parašytas kreipimosi forma, kaip ir dauguma jos kūrinių istorinėmis temomis. Visa tai pabrėžia jos intymų santykį su pasauliu, istorija. Rašydama apie asmenybes, poetė irgi renkasi ne didžiąsias centrines figūras, o savo žmogišku likimu ją sudominusius šešėly likusius asmenis (Karalienė Morta eilėraštyje „Su Gyvybės Spinduliu“ iš ciklo „Po Vilniaus Katedra“).

Nuorodos

This website uses cookies for visitor traffic analysis. By using the website, you agree with storing the cookies on your computer.More information
 
Jei nenurodyta kitaip, šio wiki turinys ginamas tokia licencija: CC Attribution-Noncommercial-Share Alike 4.0 International
Recent changes RSS feed Powered by PHP Valid XHTML 1.0 Valid CSS Driven by DokuWiki