Gimė Lietuvoje, mokėsi daug kur, bet jokio mokslo nepabaigė.
Visuomeninio-politinio gyvenimo veikėjas.
Žlugus carinei Rusijai, tapo Lietuvos savanoriu, vėliau ėmė mokytojauti. Tuo metu rašė.
1920 m. „Eilėraščiai“ - daugiausiai dėmesio daiktiškai, konkrečiai, dinamiškai, smulkmeniškai gamtai.
1923 m. „100 pavasarių“ - ironiškas požiūris į pasaulį, neigia sustabarėjimą, aukštinamas veržlumas, jaunystė. Nebelieka epitetų. Vyrauja daiktavardžiai, veiksmažodžiai, šnekamosios kalbos intonacijos.
1928 m. stilius keičiasi - „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“. Grįžtama prie raiškos paprastumo. Taip atsiskleidžia švietėjiškas polėkis.
Vėliau tas pats stilius išlieka „Atžalyne“ (1937), poemoje „Jonas pas čigonus“ (1937).
Paskutinė drama „Generalinė repeticija“ - jau „minties teatro“ pradžia.
This website uses cookies for visitor traffic analysis. By using the website, you agree with storing the cookies on your computer.More information
