Maironis (Jonas Mačiulis) gimė Pasandravyje, Raseinių rajone, valstiečių šeimoje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Peterburgo davasinėje akademijoje. Baigęs mokslus profesioriavo Kaune, o nuo 1909 metų iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos sekretorius.
Maironio kūryba yra susijusi su XIX a. pab. ir XX a. pr. pokyčiais Lietuvių literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai platinamas laikraštis „Aušra“, o knygnešiai neša draudžiamą spaudą lietuvių kalba.
Maronis rašė poemas, dramas, istorijas ir literatūros kritikos veikalus, bet labiausiai išgarsėjo Maironio poezija. Pirmoji jo eilėrščių knyga pasirodė 1895 metais, vėliau poetas šį rinkinį papildydavo naujais eilėraščiais, bet pavadinimo nekeitė - „Pavasario balsai“.
Maironis sukūrė patriotinės lyrikos, kurioje svarbiausia tema - Lietuvos praeitis. Kaip įprasta, Maironiui Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu ir skatina rašyti apie tuometinę, varganą Lietuvos padėtį. Bet vis dėlto, be patriotinių šūkių, kvietimo dirbti tautai ir aukotis aukštiems idealams, Maironis savo kūryboje kalba ir apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę patirtį. Taigi, Maironio lyrika yra visuomeninė, pilietinė ir individualioji, reiškianti žmogaus emocijas, jausmus. Nauja lietuvių literatūroje buvo tai, kad Maironis sukūrė individualiosios poezijos tipą, „atvėrusį“ kelią moderniąjai XX a. poezijai. Tai svarbiausias Maironio įnašas į lietuvių literatūrą. jis padarė įtaką Salomėjai Neriai, Vincui Mykolaičiui-Putinui ir kitiems poetams. Tokiuose eilėraščiuose Maironis išreiškė jausmus. Vidinei lyrinio subjekto būsenai nusakyti jis dažnai pasitelkia gamtos foną: tai naktis, žvaigždėtas dangus ar audringa jūra. Individualiojoje poezijoje vaizduojamas neramus, ieškantis, kenčiantis žmogus, kuris yra kūrybingas. ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. kartais poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl jis neišsako iki galo to, ką jaučia. [varžomas kunigų luomo] Maironis sukūrė poetinę kalbą, tinkamą įvairiems išgyvenimams ir platesniems apmąstymams reikšti. Jis vartojo įvairius poezijos žanrus: oratorinį eilėrštį, dainą, elegiją, satyrą, baladę, poemą. Jo posmai yra sklandūs, lengvai skaitomi ir suvokiami, vyrauja ketureiliai, kryžminis rimas. Maironis lietuvių poezijoje įtvirtino ir ištobulino silabotoninę eilėdarą. Jo eilėraščiai buvo labai populiarūs ir virto dainomis.
Maironio lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie Tėvynę. Jais poetas žadino lietuvių tautinę savimonę. Geriausiu pavyzdžiu patriotizmui skatinti žiloje senovėje Maironis poetizavo lietuvių kovas su kryžiuočiais, Vytautą Didijį, tvirtas pilis, kovas už laisvę. Dabartis: tamsus carinės Rusijos priespaudos metas yra kontrastas herojiškai praeičiai. Kitas svarbus motyvas - nacionalinis savitumas. Jis aukštino tautines vertybes - kalbą, dainas, geltonkases lietuvaites, gražias sodybas ir darželius… Maironio eilėse regima ir puikių Lietuvos peizažų su charakteringais kraštovaizdžiais. Eilėraščių lyrinis subjektas perteikia meilę tėvynei. Ši meilė yra ir asmeniškas ir tautą vienijantis aspektas. Tėvynė aukštinama ir tautos vardu. [„Graži tu mūsų, brangi tėvyne!“] Jo eilėraščiuose iškyla ir besivaduojančios iš nelaisvės tėvynės vizija.
Maironis sukūrė ne vieną elegiją (liūdnos nuotaikos eilėraštis) ir meditacinio pobūdžio eilėraščių. Tai yra individualioji lyrika, pagrįsta jausmais. Jai būdingas atviras jausmingumas. Tokio pobūdžio eilėraščiuose dažniausiai pateikiamos dvasinio nepasitenkinimo ar nerimo būsenos. Eilėraščio lyrinis subjektas nusiraminimo ieško gamtoje tarp bičiulių, bet dažniausiai pats bando kovoti su likimu, ieškoti išeities.