Martinaitis priklauso prie lietuvių rašytojų, į literatūrą atėjusių iš kaimo, iš valstietiškų vertybių pasaulio. Jo kūrybai yra būdinga valstietiška pasaulėjauta, kuriama savitai panaudojant tautosakos motyvus, tautosakos žanrų (baladės, melų pasakos, raudos) stilizacijas, mėginant atkurti mitologinį mąstymą. Su šia, regis, darnia pasaulėjauta poeto santykis daugiaprasmis,-jai reiškiama akivaizdi simpatija ir drauge ji suvokiama kaip nesugrąžinamai nykstanti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą.
Eilėraščių rinkiniuose „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974 m.), „Tie patys žodžiai“ (1980 m.), „Toli nuo rugių“ (1982 m.), „Gailile raso“ (1990 m.) iš buities datalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus (žemė, namai, Dievas, ryšys su mirtimi), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas. Martinaičio poezijoje nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė. Gyvenimo pilnumas atsiskleidžia tik šių priešybių vienovėje.
Nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika. Žemdirbių kultūra ir pasaulis suformavo Martinaičio tautines vertybes: Tėvynė, žemė, motina, kalba, žodis. Tačiau 30-ųjų gimimo kartos kūryboje šias sąvokas pakeitė kitos, detalesnės, konkretesnius daiktus žyminčios sąvokos: Katedra, duona, delnai, knyga, raidė ir pan. Kaip ir neoromantikų kūryboje už šių sąvokų glūdėjo tie patys jausmai – meilė savo kraštui, jo žmogui, lietuviškai dvasiai.
Marcelijaus Martinaičio eilėraštis dažnai nuasmeninamas – kalbama kokio nors veikėjo vardu, dažniausiai pirmu asmeniu. Kalbantysis dažnai susilieja su praeitimi („Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje“: …atpažįstu namus…<>…kur buvo vartai, darželis, sena obelis, pro kurį langa tekėdavo saulė…) nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją ( …mano žemėj užteka saulė, atsiveria vartai, pasigirsta artojų balsai…), mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Personažai, kurių vardu kalba lyrinis subjektas, yra eilėraščio centre ir įkūnija mitologinį ir tautosakinį požiūrį į pasaulį. Pavyzdžiui Kukučio ir kitų personažų naivumas slepia gilią išmintį – prisidengę juokdario kauke, jie gali pasakyti daug tiesos. Tai gana tipiškas vadinamosios ezopinės kalbos, rašytojų išlavintos sovietmečiu, pavyzdys – tokiu užmaskuotu būdu eilėraščio kalbančiojo prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas.
„Kukučio baladės“ išleistos 1977 metais, papildytas leidimas - 1986.
Veikėjai: ryškiausias tautosakinis personažas - žemaitis Kukutis iš „Kukučio baladžių“. Baladėse jungiami du laikai - realus ir mito, tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Kukučio ir kitų personažų naivumas slepia gilią išmintį - prisidengę kvailio kauke, personažai gali pasakyti tiesą. Tai gana tipiškas vadinamosios ezopinės kalbos, rašytojų išlavintos sovietmečiu, pavyzdys - tokiu užmaskuotu būdu prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas. Folkloro personažas - žemaitis Kukutis yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo.
Temos: tėvynės tema
Vertybės: istorinė ir kultūrinė tautos savimonė
Tai nedidelis M.Martinaičio rinkinys, išleistas 1977m. Kūriniai pavadinti baladėmis todėl, kad juose yra aiškus siužetas bei veikėjas ir vyksta tai, kas iš tikrųjų vykti negali.
Pagrindinis personažas Kukutis yra savarankiškas veikėjas, kuris neturi žmogiškojo pavidalo. Jis savaip suvokia įvairiausias situacijas, jas dažnai išreiškia pajuokavimais. Kukučio kilmės galima ieškoti žemaičių tautosakoje, kurioje jis kaip humoristinis personažas. Be to, kartais ir pats žemaitis retkarčiais vadinamas kukučiu. Martinaičio Kukutį galime vadinti ne veikėju, o kauke, kuri kaskart vis kitokia. Autorius suvokia Kukutį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, kaip amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Senose lietuviškose pasakose nėra ribos tarp mirties ir gyvybės, nes mirę gali prisikelti, nėra ribos tarp galimo ir negalimo. Tokią ypatingą poetinę laisvę patiria ir M. Martinaičio Kukutis.
Veikėją galime vadinti kvaileliu - išminčiumi. Kukučio poelgiuose kiekvieną kartą nereikia ieškoti perkeltinės prasmės, juos kartais reikia palydėti su šypsena ir vaizduotės išradingumu. Ir visgi poeto eilėraščiuose Kukučio kalba – vienas ryškiausių ezopinės kalbos variantų. Šis moderniame pasaulyje nesusivokiantis, keistai besielgiantis personažas įkūnija tam tikras rezistencijos prieš sovietinį režimą idėjas.
Šiame rinkinyje rasime ne tik paradoksą, bet ir ironiją (eil. „Ekranizuota kukučio idilė“), groteską(eil. Kukučio senis su plienine yla“).
“Kukučio baladės” yra daugiausia į kitas pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga.
M. Martinaičio eiles sunku būtų priskirti kuriai vienai poezijos pakraipai. Netiktų nei tradicionalisto, nei eksperimentatoriaus etiketė. Rimtu poezijos pašaukimo supratimu, susikaupimu jo eilės primena klasikinės minties lyrikos tradicijas. Kalbos lankstumu, asociatyvumu, ironija jos artimos kitų poeto bendraamžių kūrybai.
Poetas savo gimimo metais ir kūryba įsiterpia tarp dviejų poetų kartų -1930 –ųjų metų gimimo J. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių J. Strielkūno, S.Gedos.
Šių laikų lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmusi ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi jai savitą stilių. Vaizduojama žemdirbių kultūra ir pasaulis. Tautinės vertybės – Tėvynė, žemė, motina, kalba, žodis.
M. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitimi. Nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika.
M. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos. Orientuojamasi į epinę tradiciją. Poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika.
M. Martinaičio poezijoje nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė. Eilėse yra sielvarto ir liūdesio, pažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos. Poezijoje nėra ribos tarp to, kas asmeniška ir kas bendra. Kūrybos pasaulyje daug kas netobula, netikslu, deformuota, tačiau sąmoninga.
M. Martinaičiui yra itin būdinga netikėti žodžių, veiksmų ryšiai. M.Martinaitis labai plačiai įteisino netikslų rimavimą. Taip rimuojama tik liaudies dainose arba primityvioje kūryboje.
Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas. Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė, su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine logika.