Salomėja Nėris (1904 - 1945 m.) yra romantinės pasaulėjautos poetė, priklausanti vadinamąjai neoromantikų kartai (jai taip pat priklausė J. Aistis, A. Miškinis, B. Brazdžionis). Ši poetė buvo labai jautri, jos poezija rodo tragišką vidinio pasaulio ir išorinės realybės nesutapimą. Jos, neoromantikės, kūryboje lyrinis „aš“ tapo eilėraščio centru. Atskleidžiami žmogaus jausmai, nuotaikos, kuriamas atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Nėries eilėraščiai primena išpažintį, kurioje išryškėja idealių troškimų ir realybės konfliktas. Nėries kūrybai būdingas ir dainiškumas, t.y. jos eilėraštis artimas liaudies dainai, nes grindžiamas pakartojimais, gamtos ir žmogaus paralelėmis, jis melodingas ir pasižymi intonacijų įvairove. Pirmasis Nėries eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“ (1927 m.) yra jaunystės svajonių, ilgesio išraiška.
Antrojo pasaulinio karo metais Nėris su mažu ligotu sūneliu atsidūrė Rusijoje. Gyveno Ufoje, Penzoje, vėliau - Maskvoje, kur 1943 m. išleido poezijos rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą“. Karo metu Nėris kūrė tragišką, skausmingą poeziją apie pasiilgtą tėvynę, vienišumą svetimame krašte, netektis. Jis permąsto nueitą gyvenimo kelią, suvokia savo klaidas ir tikisi, kad tėvynė atleis ir priglaus. Šiuose eilėraščiuose gausu raudų, tautosakos motyvų: pagarba žemei, saulei, dialogas su žmogų paguodžiančia ir priglaudžiančia gamta. Ima vyrauti namų, nepasiekiamos gimtinės motyvai. Dažna švelnaus pokalbio intonacija. Eilėraščio lyrinis subjektas jaučiasi vienišas, pažemintas ir nelaimingas, tačiau išlieka jautrus, mylintis, švelnus. Viena mėgstamiausių eilėraščio situacijų yra motinos pokalbis su vaiku apie namus. Namai simbolizuoja ir gimtinę, ir prarastą tėvynę.
Karo metų poezijoje dažnas kelio įvaizdis, kuris yra ne tik žmogaus, bet ir tautos likimo simbolis. Kitas įvaizdis - akmenėlis - gali būti ir žemės metafora, ir našlaičio likimo bei žemiškos globos simbolis arba mažos tautos prie didžiojo kelio įvaizdis.
Nėris vartoja ir kitus jai įprastus įvaizdžius: daina, širdis, gyvenimas. Širdis prašoma dainuoti gyvenimą, širdies daina yra kūrybos ar vidinių galių išraiška. Taigi ir vėlyvojoje Nėries kūryboje eilėraščių turinį sudaro lyrinio subjekto išpažintis, dainiškasis lyrizmas.