Tomo Venclovos poezija intelektuali. Iš skaitytojo ji reikalauja gero istorijos, geografijos, kultūros ir netgi poeto biografijos pažinimo.
Savo kūryboje poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Tai mums parodo gausa tiesioginių ar netiesioginių citatų, nuorodų į pasaulinės poezijos tradiciją nuo antikos iki šių dienų. Tas antikos įvaizdžių,asociacijų, ištirpintų citatų, parafrazių audinys formuoja „mokslišką“ Venclovos eilėraščių poetiką, įkandamą tik elitiniam skaitytojui. Kultūra yra persismelkusi ir užpildžiusi poeto kūrinį kaip lemiamas turinys ir didžioji vertė.
Šiam literatūros istorikui nuolat rūpi laiko tėkmės ir istorijos poveikis žmogui. T. Venclova dažnai remiasi konkrečiomis nuorodomis į istorinius įvykius, susitikimus su žmonėmis, apsilankymus tam tikrose istoriškai reikšmingose vietose (pats autorius mėgsta pakomentuoti šias nuorodas). Rašytojas godžiai sugeria į savo eseistikos tekstus Vilniaus universiteto istorinius vardus, senamiesčio gotikos ir baroko švytėjimą, Europos tapybos ir literatūros meninius įspūdžius. Istorinis žmogaus buvimas įeina į didįjį filosofinį nebūties pavyzdį, kaip ir A. Nykos-Niliūno, A.Mackaus, L.Sutemos lyrikoje. „Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti“,- rašė Tomas Venclova.
Esama jo kūryboje ir pilietinių, net politinių eilėraščių (pvz, ciklas „1956 metų eilėraščiai“ , parašyti po Vengrijos įvykių). Tankus kultūros asociacijų tinklas integruoja politinę mintį į nepraeinančių vertybių visumą ir suteikia tai minčiai savotiško gražumo. Antra vertus, politinė mintis, atgavusi sprendimų laisvę ir kategoriškumą, žymiai aiškiau klasifikuoja bei vertina ir pačią kultūrą, deformuotą fizinės ir ideologinės prievartos. Tomas Venclova gražino kultūrinei savimonei dramatišką istorinio laiko jutimą.
Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažnesnė tremties, kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.
Tomas Venclova užaugo rašytojų šeimoje ir kaip asmenybė formavosi veikiamas inteligentų aplinkos bei knygų. Galbūt tai ir lėmė, kad jo poeziją kritikai vadina „intelektualia“. Žodis ar vaizdas jo kūryboje reiškia ne tai, kas įprasta, bet perteikia tai, kas nėra materialu ir akivaizdu – susikerta konkretumas su abstraktumu. Galima sakyti, kad T.Venclovos poezija yra apie poeziją: apie kūrybos priešinimąsi nebūčiai („Viešpatijoj, kur draugo ranka / Niekados nesuskubs į pagalbą, / Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – ritmą ir kalbą“), apie poeziją, kaip egzistencijos viršūnę („Suskyla akmenys ir išsenka melas, / Bet lieka vienas liudininkas – menas“). Kita svarbi tema Venclovos kūryboje yra istorija ir jos poveikis žmogui – eilėraščiuose gausu nuorodų iš antikos laikų bei konkrečių istorinių įvykių ir asmenybių, todėl poetą galima vadinti neoklasicistu. Po emigracijos į JAV dažnesnės jo kūrybos temos: tremtis ir jos atskleidžiama žmogaus būties esmė.
Venclovos eilėraščių poetinė kalba disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų: ritmo, rimo, metro (išbando įvairias sudėtingas metrines sistemas). Poetas teigia, kad eilėraščio simetrija ir disciplinuotumas padeda priešintis pasaulio chaotiškumui. Tačiau eilėraščiuose nėra linearinės vaizdų sekos: viskas trūkinėja ir staiga kinta, vaizdai nesusiveda į vieną tašką. Poetas tokius vaizdus perteikia geometriniais terminais: erdvė, plokštuma, trikampis, taškas ir t.t. Eilėraščių lyrinis subjektas pasaulį tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja, todėl nėra tiesioginių asmeninių išgyvenimų, o poezijos įvaizdžiai yra glaudžiai susiję su miestu: nėra įprastinių kaimo atributų, nedaug gamtos vaizdų aprašymų (eilėraščiai: „Odė miestui“, „Bulvare prie rotušės“, „Pestelio gatvė“ ir t.t.)