Vaižgantas (1869-1933 m.) buvo prozininkas, publicistas, literatūros istorikas ir kritikas. Jis vaizdavo XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių visuomenių gyvenimą, sukurė daug spalvingų charakterių, Aukštaitijos ir Žemaitijos buities etnografijos vaizdų. Jis buvo dvasininkas, bet visą gyvenimą buvo visuomeniškai aktyvus. Jis organizavo lietuvišką spaudą („Krikščionių demokratų partija“)
Vaižganto grožinė kūryba labai susijusi su publicistika. Jo kūriniuose pinasi vaizdingumas, emocionalumas su loginiu mąstymu ir intelektine analize.
Jo kūryba labai fragmentiška. Jis savo kūrinius vadino vaizdais ir vaizdeliais. Tai tarytum neišbaigti apsakymai apie senąjį Lietuvos kaimą, karo poveikį Lietuvos žmonėms, buitį ir gamtą.
Reikšmingiausi jo kūriniai: „Pragiedruliai“; Apysakos: „Dėdės ir dėdienės“, „Nebilys“.
Epinio pobūdžio kūrinys, turintis paantraštę: „vaizdai kovos dėl kultūros“. Jam tinka epopėjos terminas, nes Vaižgantas siekė aprėpti Lietuvos gyvenimo visumą, parodyti ekonominį bei kultūrinį suaktyvėjimą, nacionalinio atgimimo laikotarpiu. Jis vaizduoja 1890-1905 metus. Šis kūrinys susideda iš trijų dalių. Pirmoje ir antroje dalyse „Gondingos kraštas“ vaizduojama Žemaičių, o trečioje dalyje „Vaduvių kraštas“ aukštaičių gyvenimo ir buities vaizdai. Šiame kūrinyje gausu publicistinių nukrypimų, realistinių ir metaforiškų veiksmų. Šiuos skirtingo pobudžio vaizdus vienija pasakotojas, kurio pagrindinis rūpestis - tautos dvasinis tobulėjimas bei savimonės ugdymas: „Pragiedruliai“ perkeltine reikšme - tai tautinės savimonės ir lietuviškos kultūros pragiedrėjimas.