Tai istoriškai sudėtingas laikotarpis, nes žmonės turėjo išgyventi du pasaulinius karus, holokaustą, tremtis, du režimus (fašizmą ir stalinizmą), emigraciją. Šio laikotarpio literatūroje kalbama apie tradicinį vertybių praradimą ir ieškoma naujų. Rašytojams rūpėjo perteikti tragišką patirtį ir parodyti tai, kuo žmogus stiprus.
Šio laikotarpio menas bei filosofija gilinasi į vienišo, susvetimėjusio, nesaugaus, apimto nerimo žmogaus būsenas. Vyrauja egzistencializmas - žmogaus gyvenimą apmąstanti filosofijos kryptis. Filosofo Heidegerio nuomone, egzistencija - tai nykstantis žmogaus laikas, todėl asmuo privalo suvokti būties laikinumą ir ją labai vertinti. Kitas filosofas Jaspersas kalba apie ribines situacijas - kančią ir mirtį, kurias reikia mokėti išdidžiai priimti.
19 a. antroje pusėje Nyčė skelbė: „Dievas mirė“. Jis iškėlė antžmogio idėją ir teigė, kad žmogaus gyvenimas svarbus pats savaime. Jis ragino kurti naujas vertybes ir naują tvarką. Kitas filosofas Kierkegoras teigė, kad svarbiausias dalykas yra sąmoningas žmogaus dalyvavimas savo gyvenime ir savęs kūrimas. Jis privalo gyvenimą suvokti kaip autentišką, nepakartojamą. 20 a. filosofija ir literatūra glaudžiai susipynė, nes modernistinėje literatūroje ieškoma atsakymo į klausimą, kas yra žmogaus būtis, kokia jos prasmė.
Z. Froidas ir jo psichoanalizės teorijos turėjo įtakos surrealizmui. Surrealistai gilinosi į sąmonės ir pasąmonės sritį, kurią, jų manymu, labiausiai atskleidžia sapnai. Jie atmetė realistinį vaizdavimą ir iškėlė fantaziją, iracionalumą, asociacijas.
Pirmuosius tris 20 a. dešimtmečius ypač ryški buvo nauja meno kryptis ekspresionizmas. Rašytojai pamėgsta žmogaus vidinių būsenų vaizdavimą, o tikrovę sąmoningai iškreipia, aprašo šiurpius įvykius, patologines situacijas. Ekspresionistams artimas rašytojas F. Kafka.