Vincas Krėvė – Mickevičius (1882 m. spalio 19 d. – 1954 m. liepos 17 d.) – lietuvių literatūros klasikas, prozininkas.

Vincas Krėvė gimė Subartonių kaime (Alytaus apskritis). Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl šią pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu. Rašytojas ilgą laiką vadinosi dviguba pavarde (V.Krėvė – Mickevičius), o Amerikoje jau ir oficialiai vadinosi tik V.Krėve.

1944 m. V.Krėvė pasitraukia į Vakarus: kurį laiką gyveno Austrijoje, 1947 m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą.

Vincas Krėvė kūrė labai įvairiais žanrais. Derino realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia (pavyzdžiui, apsakymas „Skerdžius“), jungė tradicinės lietuvių tautosakos motyvus su Rytų egzotika, rašė istorinius veikalus.

1920 m. grįžęs iš Baku, įsikūrė Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. 1925 – 1937 m. V.Krėvė buvo šio fakulteto dekanas. Redagavo tęstinius leidinius: „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Skaitymai“ ir kt., dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje. Pastarajai vadovavo 1939 – 1940 m.

Rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo VDU tautosakos komisijai. Šalia kūrinių: „Šarūnas“ (1911 m.) „Žentas“ (1922 m.), „Skirgaila“ (rusų k., 1922 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912 m.), „Raganius“ (1939 m.), apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1922 m.), parengė tautosakos rinkinius: „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924 m.), „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ (1933 m.), „Patarlės ir priežodžiai“ (3 t., 1934 – 1937 m.) ir kt. Buvo išleisti V. Krėvės „Raštai“ (10 t., 1921 – 1930 m.). Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“.