Žodis „egzodas“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia išeiviją - žmones dėl nepalankių aplinkybių išsikėlusius į kitas šalis. Jo sinonimai: egzilis, išeivija, emigracija. Egzodo literatūra - tai lietuvių literatūra, sukurta po Antrojo pasaulinio karo į vakarus pasitraukusių rašytojų.
1944 m. Lietuvą paliko daug rašytojų. Keletą metų jie buvo įsikūrę perkeltųjų asmenų (DP - displaced person) stovyklose, po to emigravo į JAV, Kanadą, Australiją, Didžiąją Britaniją, Pietų Ameriką. Atvykę į svetimą kraštą jie iš pradžių dirbo sunkius fizinius darbus, o literatūrai ir kultūrinei veiklai galėjo skirti tik laisvalaikį. Knygos buvo leidžiamos pačių rašytojų arba išeivių fondų lėšomis.
Žymiausi vyresniosios karos išeiviai yra Bernardas Brazdžionis, Henrikas Radauskas. Garsūs yra ir poetai žemininkai, kuriuos vienija kūrybos tematika bei problematika. 1951 m. jie JAV išleido poezijos antologiją „Žemė“ (Juozas Kekštas, Kazys Bradūnas, Anfonsas Nyka - Niliūnas, Henrikas Nagys ir Vytautas Mačernis). Poetai Algimantas Mackus, Liūnė Sutema vadinami „bežemiais“. Jie kūrė vien išeivijoje.